Skulptorius Julius Narušis šiemet įgyvendino viso gyvenimo svajonę – Marijampolės miesto parke pastatė septynių metrų aukščio paminklą Vytautui Didžiajam. Svajonę sukurti paminklą Vytautui jis brandino nuo vaikystės. „Vytautas – mano gulbės giesmė, mano auka miestui. Jeigu pinigų Marijampolė Vytauto paminklui nebūtų suradusi, paminklas vis tiek būtų iškilęs. Galbūt Vytauto Didžiojo gimtinėje, gal kitur. Bet kokia kaina“, – įsitikinęs skulptorius.
Dalia BYČIENĖ
J. Narušis yra žinomas, bet taip pat tarytum nematomas. Marijampolietis priklauso Vilniaus skulptorių gildijai, nors turi politinę nuojautą, nėra įstojęs į jokią partiją, pradėjęs nuo tapybos, tašo akmenį. Patys iškalbingiausi skulptoriaus paminklai slepiasi kapinių panteonuose, turtingų žmonių privačiose valdose. Kodėl? Todėl, kad galėtų kurti tokius paminklus kaip Vytautui Didžiajam. Paminklą skulptorius kūrė taupydamas kiekvieną centą. Pats tašė granitą, naudojo paties sukonstruotus įrankius. Tokių idėjų, kokias įgyvendina J. Narušis, neremia Europos Sąjunga ir jokie turtuoliai.
Menininkas, nesiekiantis pelno
- Ar daug paminklų per gyvenimą esate iškalęs?
- Atvirai sakant, nežinau. Mano darbai išblaškyti po visą Lietuvą. Prieš keliolika metų bandžiau juos surasti, važinėjau ir fotografavau. Manau, kad turiu apie 30 proc. savo sukurtų skulptūrų nuotraukų. Pamatę albumą, mano draugai stebėjosi: „Nežinojome, kad tu tiek visko esi sukūręs“. Apytikriais skaičiavimais, esu iškalęs daugiau nei 500 rimtesnių skulptūrų. Mano didžiausi darbai (taip pat ir ūgiu – juokiasi) yra Lietuvos kariuomenės Vytenio batalione (Marijampolėje – aut.) Vytenio paminklas, Marijampolės miesto parke – Vytauto Didžiojo paminklas, Veisiejuose – Liudviko Zamenhofo, Klaipėdoje, skulptūrų parke, Grūto parke, Jerevane. Esu iškalęs daugybę paminklų beveik visų miestų kapinėse ir panteonuose.
- Užsisakyti pas skulptorių antkapinę skulptūrą gali sau leisti ne kiekvienas. Taigi iš to gaunamomis pajamomis neturėtumėte skųstis.
- Apsirinkate. Esu vidutinis, dar neskurstantis Lietuvos gyventojas. Mano biudžeto apyvarta yra tokia, kad negaliu sau leisti nusipirkti geresnio automobilio už golfą. Jeigu nebūčiau kalęs antkapinių skulptūrų, nebūčiau galėjęs dalyvauti nė vienoje parodoje. Privatūs užsakymai yra mano duona tam, kad galėčiau daryti darbus, kurie yra mano gyvenimo svajonė, turi išliekamąją vertę. Valstybė tokiems darbas niekada neskiria pinigų tiek, kiek kainuoja juos padaryti. Aš neskaičiuoju, kiek pinigų duoda, jeigu darau, darau kaip už milijoną ir nesvarstau, ar man liks, ar ne. Matau, kad trūksta pinigų, iškalu porą antkapinių skulptūrų ir gautus pinigus panaudoju viešose erdvėse statomiems paminklams. Aš nesu verslininkas. Esu menininkas, nesiekiantis pelno ir nelaukiantis, kada užsakovas perves pinigus. Taip ir dirbu. Pinigus, kuriuos gavau už paminklą savanoriams Marijampolėje, panaudojau kurdamas miesto įkūrėjos Butlerienės bareljefą. Gavęs atlyginimą už jį, pradėjau kurti paminklą Vyteniui. Pajamas, gautas už Vytenį, sudėjau į paminklą Vytautui. O už Vytautą atlyginimo dar negavau. Bijau, kad nedaug liks, kai atskaičiuos mokesčius. Labai daug mano gildijos brolių žiūri į kainą ir derasi kaip balti žydai. Mane kai kurie net vadina mūsų profesijos priešu, nes nesivaikau atlyginimo.
Bet aš laimingas, nes dar neteko girdėti, kad kas nors būtų pasakęs: „Kam tą balvoną pastatei“. Vytautas yra mano auka miestui. Jo sąmata buvo 380 tūkst. litų, o aš padariau už 180 tūkst. litų. Sutaupiau, nes dirbau pats, nesamdžiau akmentašių, naudojuosi savo sukonstruotais akmens kėlimo įrankiais. To niekas nevertina.
Menas nepripažįsta epochų
- Ar ne gaila, kad kai kurios sovietmečiu sukurtos skulptūros nukeliavo į vadinamąjį istorijos šiukšlyną?
- Į jokį šiukšlyną jos nenukeliavo. Prieš trisdešimt penkerius metus mano iškaltas Kapsukas dabar stovi Grūto parke geroje vietoje. Dar viena sovietmečiu sukurta didelė skulptūra guli mano kieme. Man visiškai ne gėda, kad iškaliau Kapsuką. Tuo metu ši skulptūra buvo pripažinta vienu iš dešimties geriausių monumentų Lietuvoje. Kai kaliau šią skulptūrą, mačiau žmogų, kurį persekiojo caro „ochranka“. Menas neturi epochų. Toks buvo laikotarpis, ir jo neišbrauksi. Griovimas – liguisto patriotizmo pasekmė. Ką savo vaikaičiams pasakysime, kai jie paklaus: „O iš kur tie paminklai partizanams? Kodėl jie pastatyti? Kas buvo tremtis?“ Kai vertė Kapsuką, kai kurie mano pažįstami juokėsi: „Nedaug trūksta iki Smetonos. Patašyk, ir išmesti nereikės“. Aš tokia kūryba nespekuliuoju. Ir nestatau trumpalaikių paminklų iš trumpaamžių medžiagų. Mano Vytautas gali stovėti tiek, kiek stovi Egipto piramidės.
- Ar paminklu Vytautui Didžiajam baigėsi jūsų svajonės? Ar visas svajones pavyko įgyvendinti? Kam dar paminklai Lietuvoje nesukurti?
- Gaila, ne visas svajones pavyko įgyvendinti. Mano tėvo bibliotekoje buvo dvi knygos, kurias būdamas vaikas atidžiai perskaičiau, o jų herojams prisiekiau sukurti paminklus. Viena knyga buvo apie Vytautą Didįjį, kita – apie Darių ir Girėną. Sukurti paminklo Dariui ir Girėnui Aleksote nepavyko. Komisijos sprendimu mano darbas buvo pripažintas geriausiu, bet spręsti buvo palikta visuomenei. Pralaimėjau keturiais balsais, o tiek savęs buvau įdėjęs. Nė nežinau, kur tas projektas dabar yra. Pagal konkurso sąlygas turėtų būti aviacijos muziejuje. Jei tik tas muziejus dar gyvuoja.
Manau, kad reikėtų pastatyti paminklą jotvingiams. Ne tik aš, bet ir istorikai dar nežino, kur paminklas jotvingiams turėtų stovėti. Galbūt Lenkijoje, gal Marijampolėje, o gal net Baltarusijoje. Jotvingiai yra tauta, iš kurios išsirutuliojo turtinga kultūra. Pagal mitą tai turėtų būti dvigalvis žirgas – viena galva juoda, o kita - balta. Kalbama, kad Marijampolėje paminklų užtenka, o aš manau, kad ne. Turėtų dar iškilti paminklas kunigui ir istorikui Jonui Totoraičiui, kalbama apie tai, kad derėtų Marijampolės poezijos parke pasodinti vyšnių sodą, o jame pastatyti paminklą Vytautui Kernagiui. Tai ir yra mano svajonės.
- Kokiam dabartiniam politikui jūs pastatytumėte paminklą?
- Algirdui Brazauskui. Jo įtaka Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje dar nėra pakankamai įvertinta. Jis sugebėdavo tarp Maskvos generolų laviruoti ir išpešti Lietuvai naudos tiek, kiek niekas kitas, liežuviu plakdamas.
- Politikams rinkėjai malonūs iki rinkimų. Sakoma, kad menas ir politika nesisieja. Ar tikrai taip?
- Priešingai, aš manau, kad menininkas nori nenori yra politikas. Nors nepriklausau ir nepriklausiau jokiai partijai, bet protestus galiu reikšti per savo profesiją. Kai Rusija Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, savo protestą aš išreiškiau grindinio plytelėje. Plytelę įmontavome aikštėje. Daugelis man siūlė stoti į partiją ir eiti į politiką. Bet dabartiniais politikais aš netikiu. Jeigu eini į politiką, turi žmonėms atsiduoti savo dvasia ir kūnu, o dabar dažnai girdime, kad į politiką veržiamasi dėl pinigų ir įtakos. Beviltiška išsirinkti tą politiką, kuriuo tiki. Nežinia, ar tau pasiseks net jeigu balsuosi pagal sąrašą. Jie jungiasi į koalicijas, daro įvairius susitarimus, laksto iš partijos į partiją. Žmonės prarado viltį išsirinkti tuos, kuriais tiki.
- Kaip paveiks Lietuvą emigracija? Ar tiesa, kad Lietuvos žmonės stumiami prie bado slenksčio?
- Emigracija Lietuvą paveiks siaubingai. Dabar dar to nejaučiame, bet pajusime netrukus, kai Lietuvoje pradės kurtis svetimtaučiai. Jauni iš Lietuvos išvažiuoja, o lieka pensininkai. Gal bėgtų ir jie, bet kas jų laukia užsienyje gaunant lietuvišką pensiją? Atsidūrėme tokioje aklavietėje, kad apie paprastą žmogų niekas negalvoja. Kam Lietuvoje rūpi, kad pabrango pagrindiniai produktai, kuriais pensininkai iki šiol buvo gyvi? Niekam! Net ir kruopų košės kaina priartėjo prie mėsos kainos. Galvijų kanopos, ir tos pabrango. Nematau logikos, kad brangsta prekės, kurias vartojo skurdžiausiai gyvenantys žmonės. Seimas svarsto mažinti akcizą alkoholiui, bet niekas nekalba apie akcizo mažinimą vargingiausių žmonių vartojamoms prekėms.
