Bienvenido a Alfavilnius! (uždažytas užrašas ant vienos iš Alfavilniaus miesto sienų)
Jei iš šiais metais išleisto ekscentriško menotyrininko Valentino Klimašausko literatūrinio debiuto – margo „interaktyvaus“ romano „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – išimsime kiek formalistinius siužeto ir naratyvo eksperimentus, pusiau žižekišką, pusiau batajišką/milerišką „estetizuotą“ pornografiją, pelevinišką/beigbederišką reklamos ir RsV priemonėmis formuojamos šiuolaikinio didmiesčio simuliakrų ir nesibaigiančių malonumų visuomenės vaizdavimą, vonegutišką absurdistinę mokslinę fantastiką ir vietomis (ypač dialoguose) „perspaustą“ žaidimą žodžiais, gausime tai, dėl ko šią knygą labiausiai verta skaityti.
„Alfavilnius“ yra bene pirmas ir vienintelis Lietuvos sostinės ir didmiesčio Nr. 1 Vilniaus - tokio, kokį jį mato ir patiria būtent Klimašausko karta, tiksliau, pakankamai siauras tai kartai priklausančių (savi)ironiškų jaunųjų intelektualų hedonistų, kartkartėmis besiilginčių „tikresnės tikrovės“, ratas – įtikinamas portretas. Kad Vilnius, kaip ir dauguma literatūrinių didmiesčių, yra šizofreniškas ir turi savo fantasmagorišką, šešėlinę pusę, „prieblandos zoną“, į kurią dažniausiai įmanoma patekti tik kuriuo nors būdu pakeistos sąmonės būsenos, parodė jau Kunčinas ir Gavelis. Tačiau Klimašausko, mano ir tavo Vilnius yra jau kitoks, todėl kitoks ir portretas (nors, tam tikra prasme, „Alfavilnius“ visgi nevalingai tęsia minėtų literatūrinių Vilniaus skrodikų tradicijas). Tik šis portretas Klimašausko knygoje neturi apčiuopiamos formos – migloti šiandieninio Vilniaus kontūrai ir ženklai išryškėja tarp visų „pasiskolintų“ fragmentiško naratyvo elementų, jų fone, tai yra, praktiškai tarp eilučių. Ir tam, kad juos pastebėtum – atpažintum tarp visų abstrakčių situacijų ir fiktyvių pavadinimų – reikia gyventi Vilniuje. Atrodytų, „Alfavilnius“ yra knyga vilniečiams, tiksliau, autorių dažniausiai supančiam žmonių ratui.
Bet vis dėlto nepamirškime, kad knygos pagrindinis „protagonistas“ yra ne Vilnius, o Alfavilnius. Ir tai nėra tapatūs psichourbanistiniai dariniai. Suprantama, kad Valentinas Klimašauskas žavisi Jean-Luco Godard’o, kuris nufilmavo „ultrafuturistinę antiutopiją“ „Alphaville“ kaip dekoracijas naudodamas nepakeistą 1965 m. Paryžiaus miestą, idėja, ir todėl vadina Alfavilnių bloguoju Alfavilio dvyniu. Tačiau tiksliau būtų pasakyti, kad Alfavilnius yra Vilniaus blogasis dvynys, o dar tiksliau – visos Lietuvos, įtraukiančios ir „miestą“, ir „kaimą“ (apie tai šiek tiek vėliau), šalies, kurios blogos energijos tankiausia koncentracija yra aptinkama vidinių prieštaringumų nuolat skaldomoje sostinėje, blogasis dvynys. „Alfavilnius“ nėra vien absurdo estetika paremtas fantastinis Vilniaus gyvenimo portretas; jei jo personažas Arnoldas Sputnikas yra pirmasis tautinis kiborgas, „Alfavilnius“ yra pirmoji tautinė antiutopija. Ir štai čia iškart turime konstatuoti dar vieną keistą dalyką: per tą laiką, kuris praėjo nuo knygos išleidimo iki dienos, kai yra rašoma ši recenzija, įvyko keistas perkėlimo procesas – antiutopija tapo realybe. Tikrasis Vilnius, tarsi pažvelgęs į savo iškreiptą (tačiau vis dėlto pakankamai tikrovišką) atvaizdą Klimašausko knygoje, tapo Alfavilniumi, o kartu su juo ir visa šalies realybė „alfavilnizavosi“.
Iš tiesų, kiekvieną dieną man vis labiau atrodo, kad gyvenu būtent Valentino Klimašausko „Alfavilniuje“ su visais jo Specialiais ateities gelbėjimo komitetais ir asociacijomis „Tvirta šeima yra svarbiausia valstybės ląstelė“. Argi ne tą pačią absurdišką realybę galime šiandien stebėti viešame ir slaptame šalies gyvenime, ir argi ne siekdami vienvaldiškai kurti tautinius kiborgus naują tvarką įnirtingai lipdo nauji „ateities gelbėjimo“ komitetai?
Bet nuo ko gi reikia gelbėti ateitį? Atsakymas yra akivaizdus. Kalbant knygos žodžiais, nuo „politiškai ir morališkai nepatikimų asmenybių“. Galima būtų paminėti ne vieno „per daug sau leidžiančio“ vardą, šiandien „gelbėtojų“ asocijuojamą su šia persona non grata kategorija. Bet ne individualūs vardai yra svarbiausi – ypač „gelbėtojams“, siekiantiems kaip tik „nepatikimus“ vardus paversti kai kuo visai kitu.
Tautinis kiborgas Arnoldas yra veiksnys, nuo kurio priklauso tolesnė visos šalies ateitis. Įsivaizduokite – jei šis projektas pasiteisins, galėsime sukurti pozityvią, atsakingą, darbščią ir dorą pilietinę visuomenę, galėsime ne tik tiksliai prognozuoti, bet ir užtikrinti bei kontroliuoti itin problemiškus gimstamumo, darbo kontrolės, krašto apsaugos, migracijos, edukacijos rodiklius. (psl. 36)
Ar nieko neprimena? Taip, tokias tendencijas buvo galima pastebėti ir 2008-ųjų pradžioje, bet dabar šią ištrauką galima skaityti ir suprasti praktiškai paraidžiui, kaip tikrą kokios nors politinės kalbos fragmentą. Toks įspūdis, kad kai kurios Klimašausko knygos dalys yra jau išsipildžiusios ar greit išsipildysiančios antiutopinės pranašystės. Bienvenido a Alfavilnius! (liet. Sveiki atvykę į Alfavilnių!).
Ir vis dėlto paties fikcinio Specialaus ateities gelbėjimo komiteto vadovo lupomis „Alfavilniaus“ autorius ištaria vieną iš pradžių nelabai svarbia atrodančią, bet iš tiesų prieštaringą ir esminę frazę, kuri veikia kaip nuoroda į tikrovę, su kuria neišvengiamai teks susidurti ir fikciniams, ir tikriems ateities gelbėtojams.
Tautinis kiborgas yra valstybės viltis ir paslaptis, jis yra Numeris Vienas: mes nežinome, kokios nenumatytos programavimo klaidos ir sunkumai mūsų laukia, kaip to nežino ir pats Arnoldas. (psl. 36)
Programavimo klaidų ir sunkumų tikrai bus. Kuo sudėtingesnė yra sistema, tuo didesnė yra jos veikimo sutrikimų tikimybė. Juo labiau žmogaus, kurio pasąmonė ir geismai yra nepavaldūs jam pačiam, neįmanoma paversti tobulu kiborgu. Arnoldas Sputnikas neįvykdo programos ir nesukuria „pozityvios ir atsakingos“ visuomenės – jis nesukuria net pozityvaus ir atsakingo savęs. Nors, kaip byloja kad ir tokie skyrių pavadinimai, kaip „Kaip gyventi autentišką gyvenimą“ arba „Kaip tapti normaliu žmogumi ir ilgai bei laimingai gyventi“, stengėsi. Beje, vienas įdomesnių klausimų, atsiradusių galvoje perskaičius knygą, yra šis: kas yra Arnoldo Sputniko „tikresnės tikrovės“ paieškų katalizatorius – į jį įdiegta „ateities gelbėtojų“ programa ar jo paties persisotinimas didmiesčio siūlomu simuliakrų ir simbolinių galios kovų kokteiliu?
Tačiau, ko gero, šiuos du veiksnius sieja kur kas labiau paradoksalus ir kontraversiškas ryšys, nei gali atrodyti. Tenka pripažinti, kad tai, kas atrodo kaip sistemos sutrikimas, iš tiesų gali būti jos veikimo algoritmo apraiška. Gali būti, kad pabėgimas, „autentiškos tikrovės“ ieškojimas yra ne kas kita kaip tiesiog viena iš pačios programos funkcijų. Kitais žodžiais, pati sistema numato alternatyvą sau – tačiau tai yra simuliuota ir nesėkmei pasmerkta alternatyva. Siekis ištrūkti iš simuliakrų realybės gniaužtų yra dar vienas simuliakras, „siužeto duobė“, pasirinkimo regimybė. To gali nežinoti tautinis kiborgas Arnoldas Sputnikas, bet tai, regis, gerai žino ironiškasis Valentinas Klimašauskas. Tiksliau, ir Arnoldo Sputniko atvejui geriau būtų pritaikyti Slavojaus Žižeko mėgstamą frazę: „jis žino, ką daro, bet vis tiek tai daro“.
Autentiško gyvenimo ieškoma tradicinėje vietoje – „idiliškoje“ provincijoje. Tačiau autorius apeliuoja ne tiek į „žemiečių intelektualų“ tradiciją, kiek į esamo laikmečio dvasią, ir tai yra vienas didžiausių knygos pliusų. Užtenka prisiminti fetišistinio jaunimo žurnalo „Pravda“ 2007-ųjų „Metų trend’ą“, kuris skambėjo taip: „Gyventi kaime, bet online“. Arnoldas Sputnikas taip pat nori gyventi kaime, bet offline – kad kaimo patyrimas būtų kaip įmanoma tikresnis. Online ar offline, gyventi „nesugadintame“ ir „neskubančiame“ kaime yra viliojanti idėja, ir nemažai kas ja jau susigundė. Bet (alfa)vilniečio požiūrį į kaimą galima palyginti su vis to paties S. Žižeko aptartu vakariečių požiūriu į Tibetą – tiek Tibetas, tiek kaimas turi būti išsaugoti tam, kad veiktų kaip nepasiekiamos tyrumo ir dvasingumo oazės, palaikančios arnoldų sputnikų tikėjimą „autentiško gyvenimo“ galimybe. Nemaloni tiesa yra ta, kad „kaimas“ yra „autentiškas“ lygiai tiek pat, kiek ir „miestas“. Miestelis U. esmingai nesiskiria nuo Alfavilniaus; dar daugiau, jis ir yra Alfavilnius. Arnoldui Sputnikui tai vaizdžiai išaiškina tiek vietinių keistuolių „realistų būrelis“, tiek vietiniai mačo, ir jis atsiduria siužeto duobėje. Galų gale viskas, pasirodo, yra visai kitaip, nei jam atrodė prieš tai.
Ką gi daryti Arnoldui Sputnikui ir šimtams jo prototipų (tarp jų – man, tau ir Valentinui Klimašauskui)? Panašu, kad atsakymas slypi romano anotacijoje: „Sumanytas kaip antiknyga, romanas nagrinėja pasakojimo ir pasirinkimo galimybes šiuolaikiniame ideologijų, simuliakrų, RsV ir galios demonstravimo pasaulyje.“ Taigi, galima kurti įvairias pasakojimo strategijas, konstruoti ir griauti įvairias alternatyvias realybes, keliauti savo paties sukurto siužeto vingiais ir veikti tose „laikinose autonominėse zonose“ (Hakimo Bey’aus sąvoka), kur įprasti simbolinės realybės prievartos dėsniai (kol kas) negaliojia. Šiuo atžvilgiu pats romanas „Alfavilnius“ yra atsakymas į viena iš romane keliamų klausimų. Bet tai yra atsakymas klausimu į klausimą.
Kas iš tikrųjų valdo personažus? Autoriaus egoizmas, jo antenų pagautos ideologijos, kurias 24/7 transliuoja įvairios hierarchinės sistemos nuo patriarchalizmo iki nacionalizmo, korporatyvaus vartotojiškumo, katalikiško pesimizmo ir kitų trompe-l’oeil triukų?.. (psl. 156)
Turiu pasakyti, kad pats romanas, visų pirma, yra būtent tokių atsakymų klausimu į klausimą žaidimas. Tai nėra stiprus politinis/kultūrinis manifestas ar galinga satyra. Pats autorius jam būdinga maniera pripažįsta, kad rašydamas šią „antiknygą“ galvojo apie „greitį ir idėjų sklaidą“. Tačiau jei šioje recenzijoje apžvelgtas prasmes „Alfavilniuje“ galima užčiuopti bent tarp pasakojimo eilučių, jį verta perskaityti tiems, kas nenori atsidurti siužeto duobėje.
