Menas - prabangi investicija

2008 10 08

Nekilnojamojo turto kainų burbulas sprogo, sumaištis pasaulio bankuose,
akcijų biržose ir infliacija stabdo nuo investicijų į akcijas ir
obligacijas. Todėl nenuostabu, kad verslininkai vis labiau domisi investavimu
į meno kūrinius.

Meno rinka yra mažiausiai jautri makroekonominiams bei
politiniamspokyčiams, seniausių Europos aukciono namų "Sothebie" ir
"Christie" istorija liudija dar ir tai, kad šios rinkos praktiškai
nepaliečia infliacija.

Prieš savaitę Palangoje vykusioje vadovų
konferencijoje "Lūžio taškas" skaitytas Meno rinkos agentūros
direktorės Simonos Makselienės pranešimas "Investavimas į meną:
galimybės ir perspektyvos" sulaukė didžiulio verslininkų susidomėjimo,
klausimų ir diskusijų.

Pranešėja papasakojo meno rinkos atsiradimo
istoriją, pristatė šiandienines pasaulio ir Lietuvos meno rinkos tendencijas,
pateikė daug įdomių faktų ir detalių.
Pasaulio meno rinkoje iki šiol
dominuoja ir brangiausiai parduodami ją suformavusių impresionistų kūriniai,
tačiau 2007 m. ėmė kilti nauji meno rinkos akcentai. Stipriai iškilo naujos
meno rinkos: Rusija, Indija, Kinija, Jungtiniai Arabų Emyratai. Ypatingas
dėmesys pradėtas skirti jaunų 30-35 metų amžiaus talentų medžioklei.
Menininkų TOP-10 pirmosios vietos karalių Pablo Piccaso į antrąją vietą
nustūmė Andy Warhol, o trečioje vietoje atsirado Francis Bacon.

Iš 35
pasaulio menininkų, kurių vienas darbas kainuoja daugiau kaip 1 mln. dolerių
- 15 yra kinai. O kiek yra lietuvių?
Pasak Meno rinkos agentūros vadovės,
pasauliniuose aukcionuose galima rasti litvakų ir Prano Domšaičio (1880-1965
m.) kūrinių. Pastarasis faktas nėra paslaptis Klaipėdoje veikiančios Prano
Domšaičio galerijos vedėjai menotyrininkei Kristinai Jokubavičienei.


Tiesa, pasaulio aukcionuose Mažojoje Lietuvoje gimęs ir Lietuvos
pilietybę turėjęs dailininkas P. Domšaitis dažniausiai pristatomas kaip
Pietų Afrikos Respublikos menininkas.

Kada Klaipėdos menininkų kūriniai
atsiras pasaulio ir neseniai pradėtuose organizuoti Lietuvos meno aukcionuose,
kokios meno rinkos tendencijos Klaipėdoje, paprašėme pakomentuoti Baroti
galerijos direktorę Andželiką Baroti.

Ar egzistuoja Klaipėdoje meno
rinka? Kokia ji?

Klaipėdoje meno rinka egzistuoja vien todėl, kad yra meno
galerijos. Kitas klausimas, ar yra poreikis menui? Lyginant su Vilniumi mūsų
mieste jis žymiai mažesnis. Dailininkai sostinėje pastaruoju metu labai
atsigavę. Jų darbai turi poreikį. Klaipėdoje ryškaus pokyčio meno rinkoje
nejuntame.

Žinoma, meno kūrinys - ne auksinė grandinėlė ar sabalo
kailiniai, kuriais gali bet kas pasipuošti. Įsigyti vertingą meno kūrinį
reikia tam tikro išprusimo. Nesakau, kad Klaipėdoje verslininkai yra mažesnio
rango ar mažiau išprusę. Jų čia tiesiog mažiau. Nėra diplomatinio
korpuso, užsieniečių.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad anksčiau mūsų
biuruose kabėdavo kalendoriai ar šiaip kokie plakatėliai, o dabar jau
atsiranda meno kūrinių.

Ar yra Klaipėdoje sąmoningų investuotojų, kurie
perka meno kūrinius ne namams, biurams papuošti, o tikėdamiesi
grąžos?

Tai žinomi mūsų kolekcininkai Edmundas Kolakauskas, Bronius
Gražys. Jie turi labai rimtas kolekcijas. Iš tiesų, net ir kolekcininkai
renka meno kūrinius ne todėl, kad tikisi iš to padaryti verslą, o daugiau
iš meilės menui. Investicijos į meną įdomumas yra įsigyti pigiai meno
kūrinį, kurio vertė ateityje išaugs, ir tuo kūriniu džiaugsiesi pats ir
galbūt ateities kartos. Tai ir dvasinis, ir materialinis investavimas. Prieš
dešimt metų Jono Švažo paveikslai kainavo keletą tūkstančių, o dabar -
kelias dešimtis ir net šimtus tūkstančių.

Kaip yra nustatoma meno
vertė?

Į galeriją meno kūrinius atiduodantys menininkai mums patys pasako
kainą. O jų kainą formuoja daugelis dalykų. Svarbiausias - autoriaus vardas.
Kuo dailininkas geriau žinomas, kuo daugiau pasaulinių galerijų, muziejų yra
eksponuoti jo darbai - tuo kaina didesnė.

Galerijos tikslas surasti,
įžvelgti žvaigždę kuo anksčiau, kol dar tas menininkas nėra labai
žinomas, ir pradėti bendradarbiauti su juo.

Visgi dauguma Baroti galerijos
autorių yra žinomi menininkai?

Šiandien žinomi. Tada, kai galerija
pradėjo savo veiklą, jie nebuvo žinomi ir mes juos atradome anksti. Ir
šiandien tęsiame jaunų perspektyvių menininkų paieškas.

Jeigu į jus
kreiptųsi klientas patarimo, į kokių uostamiesčio menininkų kūrinius
rekomenduotumėte investuoti?

Siūlyčiau paieškoti ankstyvųjų Algirdo
Taurinsko darbų, galima investuoti į Liudviko Natalevičiaus kūrybą.
Virginijaus Viningas, Rytis Martinionis Vilniuje būtų labai garsūs
menininkai.

Kokiais kriterijais žmonės vadovaujasi įsigydami meno
kūrinius?

Man atrodo, kad televizija, spauda, pradėjusi aiškinti apie
investavimą į meną, padarė žmonėms įtaką. Vis daugiau žmonių pirkdami
kūrinį teiraujasi, kas jo autorius, ar jis žinomas ir pan. Vis dėlto sau
perkamas kūrinys pirmiausia turi patikti, turi atnešti džiaugsmą, nes menas
turi labai stiprų poveikį.

Mene yra visko, net ir kičo turi būti (tik ne
galerijose). Vienu laikotarpiu žmogui reikia gintarėlių ir katinėlių, kitu
- jis jau gali žiūrėti Švažą. Tie patys mūsų verslininkai, kuriems
prieš 15 metų modernus menas dar atrodė siaubai baubai, nuolat lankęsi
mūsų organizuojamose parodose, pavažinėję po pasaulį, jau dabar man
komentuoja Katino kūrybą. Menas yra pajaučiamas.

Kokia minimali pinigų
suma reikalinga norint įsigyti meno kūrinį?

Kalbant apie tapybą, minimali
gero kūrinio kaina - 1 tūkst. litų.

O maksimali?

20, 50 tūkst. litų.
Žinau, kad Dovilės Norkutės darbai studijoje Vilniuje kainuoja 50 tūkst.
litų, o Sigito Staniūno - net iki 100 tūkst. litų. Kiek pigiau kainuoja,
tačiau taip pat labai madinga, Arūno Žilio tapyba.

Šie autoriai dabar yra
madingi ir jų kūryba turi paklausą, tačiau ar šios paveikslų kainos
atitinka jų realią meninę vertę?

Taip, tokia tapyba yra paklausi, nes ji
dera, papuošia prabangius, gražius šiuolaikinius interjerus, kuriuos ne taip
seniai naujieji lietuviai susikūrė.

Tuo tarpu kalbant apie investicijas į
meną mados kriterijaus nėra. Kolekcininkai vertina pirmiausia jau laiko
patikrintą, į meno knygas, dailės istoriją įtrauktą lietuvių dailės
klasikų kūrybą. Paradoksas, tačiau mūsų klasikų kūrinius kol kas galima
įsigyti pigiau nei interjerinį, gražų meną, kurio vertė dar nėra
patikrinta laiko. Tendencijos panašios kaip ir su nekilnojamojo turto kainomis.
Muilo burbulas gali sprogti.

Ir vis dėlto lietuvių dailininkų kūrybos
kainos dar nepasiekė Vakarų Europos šalių kainų. Pas mus pradinė suma 1
tūkst. litų, o kitose šalyse apie 1 tūkst. eurų. Menas yra prabangos
prekė. Pažvelkime į praeitį, mūsų dvaruose didžiausios prabangos rodiklis
buvo meno kūriniai, kuriais didikai labiausiai didžiavosi.

koks tu tupas. kaip smagu tave bus pakabinti ant vinies per kiausinius.

Vilnius dėl praeities lietuvių nusikaltimų nevertas būti nei kultūros sostine, nei Gugenheimą ant savo žemės nešioti.

blogai nurodei e-adresą, nes tai ne ekspertai.eu, o stukačiai.eu

tai - ne galimybių, o gryno melo studija! Ji niekuo neparemta, tik chamišku melu!

Greiciau.

visais atzvilgiais prastas sumanymas. -Stumiamas labai dideles jegos, kuri nusitaikiusi i valstybes leshas. Lietuvos architektai -kiaules, bijo prasizioti, bijo sakyti tiesa.

Laba diena, babaj. Juk tos dėžutės jau seniai ten stovi. Institutai visokie ir miestprojektai.

tik kitoje neries krantineje reiketu pristatyti tokiu dezuciu, kaip maketo nuotrukoje tai tiktu viskas :)
tegul stato, o apie zuoka varyti nereikia. yra brazauskas, imbrasas su albino snukiu ir ka ir nieko. zuokas bent vilniu sutvarke.

Trys statytojai, besipelnatys iš skurstančios Lietuvos:
Brazauskas - valdovų rūmai,
Zuokas - Guggenheimas
Kirkilas - Ignalinos atominė
Vargu, ar šis sąrašas baigtinis.