Šį šeštadienį Vilniaus kongresų rūmuose pasirodys ryškiausia Lietuvos pianistė Mūza Rubackytė. Atlikėja, kerinti rafinuotumu ir elegancija, sako, kad dalyvavimas šiame labdaros koncerte jai yra ypatingas. Ne tik todėl, kad groja gimtinėje, ne vien dėl to, kad per vieną pasirodymą atliks net du Ferenzo Liszto koncertus...
Iššūkis ir atlikėjai, ir publikai
- Po kokios pertraukos dabar atvykote į Lietuvą ir koks jausmas koncertuoti Tėvynėje, klausia „Respublika“?
- Mano atvykimai į Lietuvą nėra visuomet susiję su koncertais ar kitais darbais. Lankausi vienuose iš savo namų, jei tai leidžia mano tarptautiniai angažementai, maždaug kas du mėnesius.
Kaip gali jaustis žmogus atvykęs į namus? Šiltai, ramiai, patogiai. O koncertuoju Tėvynėje lyg bendraudama su savo šeima.
- Kodėl pasirinkote būtent tokią koncertinę programą?
- Šeštadienio vakarą Kongresų rūmuose pristatysiu Ferenzo Liszto koncertus fortepijonui Nr. 1 ir Nr. ??? Šiuos kūrinius per vieną koncertą groju retai - tai iššūkis atlikėjui ir publikai. Tačiau esant kilniam tikslui verta pasistengti. Šį vakarą (lapkričio 25-ąją) inauguravome Lietuvos F. Liszto asociaciją (M. Rubackytė išrinkta garbinga šios asociacijos prezidente - aut. past.).
F. Lisztas - vienas dosniausių, kilniausių ir charizmatiškiausių jo amžiaus asmenybių. Taigi jo kūrinių dvasinis dosnumas man atrodė nuostabiai tinkantis tokia kilnia proga.
- Esate vadinama charizmatiškiausia Lietuvos pianiste, be to - įdomi ir įvairiapusė asmenybė. Ir greičiausiai tą įvairiapusiškumą jums dovanojo ne vien tik muzika?..
- Gyvenimas yra toks įdomus, toks turtingas, toks įvairus. Mes, menininkai, paskyrę savo gyvenimą meno aukurui, neturėtume būti tiktai vienuoliais. Tiesa, norint būti profesijos aukštumose reikia didžiulio atsidavimo ir organizuotumo. Daug ko atsisakymas yra natūrali šio proceso dalis. Tačiau Lisztas, Hugo, Lamartines, Menuhinas ar Rostropovičius sugebėjo daugiau. Tai yra pavyzdžiai, leidžiantys pateisinti ir įgyvendinti mano asmeninį vidinį poreikį.
„Jei mylime, esame mylimi“
- Esate pasakiusi, kad laimingas tas, kuriam užtenka savęs, ir taip pat kad pianistas yra išskirtinai iš visų kitų muzikantų vienišas. Kokia yra jūsų vienatvė? Ar turite pasaulį, į kurį atsidaro durys vos tik užsivėrus namų vartams, ir kas jame jums brangiausia?
- Laimė yra mumyse. Be abejo, išoriniai veiksniai gali ją išpuoselėti, iškelti iki neregėtų aukštumų, tačiau mes vis vien iš pradžių esame laimingi viduje arba ne. O brangiausia mano pasaulyje yra meilė. Dvasinė, žemiška, bendražmogiška. Mylėdami mes niekuomet nesame vieniši, nes meilė yra užkrečiamoji liga - jei mylime, esame mylimi.
- Labai dažnai žmonės į koncertus eina ne pasiklausyti muzikos, - nebūnant profesionalu galbūt ne visada ir lengva pasakyti, kiek gerai ta muzika atliekama, bet tiesiog pasižiūrėti į savo mylimą atlikėją. Galbūt slapčia žavėtis juo, nors tai neturi jokio racionalaus paaiškinimo. Ar yra toks muzikantas, į kurio koncertus nors retkarčiais nueinate arba norėtumėte tai padaryti, atlikėjas, kuris jums yra išskirtinis?
- Suaugusių žmonių pasaulyje svarbiausia neprarasti vaikiško naivumo ir susižavėjimo kibirkštėlės. Tie paprasti džiaugsmai dėl gamtos ar meno stebuklų man nėra svetimi. Net buitiniai džiaugsmai yra nuostabūs. Žmogui vis dėlto ne tiek daug reikia - kaip tam tibetiečiui, laimingam savo tikėjimu ir ryžių saujele.
Arti Dievo. Arti meno
- Kokia esate ne atlikėja, o klausytoja? Mėgstate būti pastebėta publikoje? Ir ar į koncertus mieliau einate viena, ar su palyda?
- Dėmesys vargina ir džiugina. Mėgstu praslysti nepastebėta, mėgstu sutikti savo kolegas užkulisiuose po jų triumfo. Domiuosi kitomis muzikos sritimis, ypač opera - juk tėvas buvo operos solistas, o aš taip norėjau operos „diva“ tapti...
- Atrodo, turite ne tik daug žavesio, bet ir vidinės ramybės. Ar tai tiesa ir, jei taip, iš kur jos semiatės?
- Vidinė ramybė yra laimė. Be jos jokie dideli darbai nėra įmanomi.
- Ką darote liūdnomis minutėmis? Ar esate linkusi pasiduoti nevilčiai ir audringai ją išgyventi, ar, atvirkščiai, mokate ją įveikti? Ir, jei taip, kokiu būdu?
- Sunkiausias gyvenimo akimirkas išgyvenu arti Dievo ir meno. Teko groti Bacho „Chacona“ besiklaupiant, grįžtant prie instrumento, uždegant iš naujo žvakę... Kol aprimo, kol susitaikė siela, kol užgijo...
- Greičiausiai prie fortepijono praleidžiate išties nemažai laiko. Bet ką dar, be grojimo, su malonumu veikiate ir ar kas gali lygintis su fortepijonu pagal jums suteikiamą džiaugsmą?
- Kelionės, susitikimai, žmogiškojo paveldo praturtinimas, šokis, dailė ir dar daug daug kas...
- Ar kada esate pagalvojusi, ką veiktumėte, jei staiga dėl kokių nors priežasčių nebegalėtumėte groti?
- Dalyvavau Šveicarijoje medikų seminare, kur reikėjo išsitraukti ligą ir, ėmusis vaidmens, pabandyti rasti dvasinių jėgų iš naujo gyventi.
Išsitraukiau visišką paralyžių... O priešais mane medicinos seselė išsitraukė aklumą... Ir mes bandėme viena kitai padėti, rasti vidinių jėgų ir tų, kurie gali mums padėti, ištraukti, - šeima, artimieji, mylimas žmogus, tikėjimas. Ir aš pradėjau matyti tunelio pabaigą... Nėra situacijos be išeities, išskyrus mirtį.
Eilės Laurai
- Jūsų muzikinės interpretacijos lyginamos su talentingiausio poeto eilėmis. O iš tiesų mėgstate poeziją? Ir jei taip, kokią?
- Turiu mylimą žmogų, kuris, pasirašydamas Petrarca, rašo eiles man, Laurai, aš taip pat mielai rašau meilės įkvėpta. Bet kuriuo atveju muzika ir poezija yra seserys.
- Kokių turite ritualų ir be kokios akimirkos, kurią galite skirti tik sau, diena Jums taptų sugadinta?
- Man labai svarbus rytas. Vonia, meditacija, pusryčiai. Tačiau jei reikia - o tai atsitinka dažnai keliaujant - be problemų paaukoju visus „ritualus“ ar įpročius.
- Ar mėgstate ruošti valgį? Koks patiekalas ir gėrimas jums pačiai skaniausias?
- Taip. Ypač su mylimu žmogumi. Tai lyg kūrybos ar meilės aktas – vienas tą įneša, kitas kitą. Proceso metu įkvėpti puikaus vyno galime būti tiktai talentingi...
- Šeštadienį skambinsite labdaros koncerte. Ką jums reiškia dalyvauti būtent tokio pobūdžio renginyje?
- Kartais tenka dalyvauti renginiuose, kurie gina didį tikslą. Jis gali būti politinis, kaip Gruzijos parėmimas garsiojoje Madelaine bažnyčioje Paryžiuje, ar humanitarinis, kaip įgimtų patologijų turinčių vaikų operacijų rėmimas Londone. Ypač šiltai prisimenu 2005 m. mūsų bendrą iniciatyvą kartu su Vilniaus merija pagerbti mokytojus pensininkus. Ant kiek kompaktinių plokštelių tuomet pasirašiau, kiek mielų savo mokytojų akių pamačiau...
Man kaip pilietei ir krikščionei yra svarbu prisidėti prie bendro tikslo. Gyvenimas su mūsų gimimu neprasideda ir su mūsų išėjimu nesibaigia. Būti visuomenės dalimi ir prisidėti prie jos rūpesčių bei poreikių yra mūsų egzistencijos dalis. Kad ir kokios kuklios būtų mūsų galimybės, visuomet yra tų, kurie yra silpnesni, tų, kurie vargingesni už mus. Kaip senoliai, vaikai yra gležna mūsų visuomenės dalis, kuriai reikia pagalbos ir dėmesio. Tai mūsų visuomenės turtas ir ateitis.
Rasa Velijevaitė
