„Dialogai su savimi“ – trečioji televizijos režisierės Galinos Dauguvietytės knyga po „Perpetuum mobile“ (2002) ir „Post scriptum“ (2006). Apie ką autorė kalba su savimi ir skaitytojais?
APIE SĖKMĘ
Kai išnešu šiukšles, man net bomžai pasako „Laba diena“, nors iš manęs butelių jie negauna – neturiu.
Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.
APIE MEILĘ
Per visą žmogaus gyvenimą išlieka vienas jausmas – meilė. Žmogus visą gyvenimą ką nors myli.
Tie, kurie mirtinai užsimano sekso čia pat ir dabar, man labiau primena ne žmones, o katytes ar šuniukus.
APIE TĖVĄ IR MOTINĄ
Tėvas, į kurį esu labai panaši charakteriu, vis dėlto nebuvo toks didelis avantiūristas kaip aš. Šiame fronte jį aplenkiau. Ir smarkiai.
Kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.
APIE VALSTYBĖS REIKALUS
Per radiją tik ir girdžiu – padidintas krepšelis, sumažintas krepšelis. Pensininkams gal irgi jau greitai bus krepšeliai? Na, aš nebeilgai vaikščiosiu su tuo krepšeliu.
APIE JAUNYSTĘ IR SENATVĘ
Aš negalvoju apie jaunystę, neprisimenu jos. Nedūsauju dėl to, kad esu sena.
Nieko niekam nepavydžiu, tik pavydžiu gavusiems karališką – staigią mirtį. Deja, ne visiems likimas toks maloningas – nesimėto infarktais į kairę ir į dešinę.
Taip pat – apie draugus ir priešus, apie šventuosius ir nusidėjėlius, apie teatrą ir televiziją, o svarbiausia – apie tai, kad gyvenimas yra gražus nuo pirmos iki paskutinės akimirkos.
