"Nuostabu eiti Laisvės alėja, tegu ir ištuštėjusia, nuostabu išgirsti paštininko, valytojos „Labas rytas“, o spurginėje atsigerti kavos... Beje, būtent čia pardavėja pasakė: „Aš atsimenu, kai jus, mažą vaiką, mama atsivesdavo spurgų valgyti.“ Tokie dalykai ir suteikia gyvenimo pilnatvę, ar ne? Aš nesu koks nors užsidaręs režisierius, aš – gyvenimo režisierius", - režisierius Gytis Padegimas sako, jog teatras jam - bendravimo su žmonėmis būdas.
G. Padegimui tinka tokie apibūdinimai: teatro praktikas (režisierius, aktorius, vadovas), teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Gyčio Padegimo režisūrinį „kraitį“ sudaro beveik šimtas Lietuvoje, užsienyje ir TV pastatytų spektaklių, iš kurių trečdalis – pagal lietuvišką dramaturgiją.
Sutikęs duoti interviu režisierius guviai paaiškino: jis neinąs į menkavertes laidas, neduodąs interviu bulvarinei spaudai, kur klausiama, ką valgei ir su kuo miegojai. Dalyvauja ten, kur jaučia, jog tai bent mažu lašeliu prisidės prie kultūros kėlimo.
Kūrėjams dažnai priekaištaujama, kad jie susitelkę didžiuosiuose miestuose, o provincija lieka toli nuo kultūrinio gyvenimo, tačiau jums, atrodo, čia nieko panašaus prikišti negalima.
Aš dirbu visoje Lietuvoje. Pirmiausia ten, kur mano penktakursiai studentai statė ir, matyt, statys spektaklius. Važinėjau į repeticijas ir mačiau, kaip žmonės nori vaidinti, kaip spektaklių metu susirenka pilnos salės, kaip reikia teatro. Netiesa, kad krizės metu žmonės mažiau domisi kultūra, atvirkščiai, susirenka daugiau žmonių negu bet kada, negi gyvi į kilpas lįs? Kiekvienas vietos artistų pasirodymas – svarbus įvykis, juk vaidina kaimynė ar kaimynas, tai nuskaidrina kasdienybę, padeda žmonėms bendrauti, išgyventi. Visai neseniai žiūrovai manęs paprašė atvežti Vilniaus „Domino“ teatro miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Deja, negalėjau pažadėti kolegoms tokios brangios išvykos. O kaip norėtųsi, kad kolektyvai, vykstantys į provinciją, būtų Kultūros ministerijos remiami. Kitaip atkampias vietas užplūs menko lygio menas.
O ar skatinate studentus grįžti į gimtąsias vietas?
Dabar jauni aktoriai, režisieriai neužsisėdi miestuose, o yra išsibarstę po Lietuvą, randa kuo užsiimti. Mano studentė radviliškietė Rasa Atkočiūnienė Radviliškio kultūros centre, kur niekada nebuvo teatro mėgėjų, pastatė spektaklį – pasaką pagal V.Landsbergio knygą. Iš pradžių subūrė vaikus, galima sakyti, iš gatvės į dramos būrelį. Visi užsidegę dirbo, kol gimė spektaklis. Gražu, jei paaugliai ties tuo nesustos, jie vis klausinėjo: o ką dar vaidinsime? Labai reikalingas savame krašte pasijuto ir kitas mano studentas – Marius, dirbantis su vaikais Anykščių kultūros centre. O klaipėdietis Aidas Matutis pastatė spektaklį neįprastoje aplinkoje – Prano Domšaičio galerijoje, ir taip išpopuliarino dailininko kūrybą. Repetavo su gimnazijos, kurioje mokėsi, moksleiviais, prie šios trupės dar prisijungė teatro aktoriai, džiazo solistė – štai ir atgijo P.Domšaičio paveikslas „Bėgimas į Egiptą“.
Ar Dainų šventės režisūra jums buvo didelis iššūkis?
Neseniai Birštone priėjo prie manęs moteris ir padėkojo už Dainų šventės repeticijas. Būtent už jas, ne už pačią šventę, nes jose sklandė ta taip visus suartinusi šviesi nuotaika, draugystė, gerumas. Man jos žodžiai buvo didžiulis pripažinimas. Dainų šventės režisūra – tikrai didelis išbandymas. Juk suvaldyti šitokią masę, visus užimti, didelį ir mažą įprasminti... Pats sau buvau išsikėlęs tikslą – atsisakyti blizgesio, sukurti šventę pirmiausia žmogui, ir tai, pasirodo, pavyko. Apie savo ketinimus anksti šnekėjau per spaudą, radiją, televiziją, prašiau, kad be geros nuotaikos visi savo konkrečiais darbais papuoštų šventę – atsivežtų pasigaminę popierinių paukščių, gėlių. Rodos, smulkmena, bet graži – Vilniaus gatvės mirgėjo žmonių rankdarbiais.
Žiūrovai iki šiol neužmiršo jūsų legendinio spektaklio „Mūsų miestelis“. Gal ir jums jis yra pats brangiausias?
„Mūsų miestelis“ – brandžiausias darbas mano veiklos pradžioje. Jis po pasisekimo saule šildėsi gal 19 metų. Po jo ilgai „nenulipo“ nuo scenos ir kitas spektaklis – „Džiugi Kalėdų vakarienė“, paskui „Meistriškumo pamoka“ apie Mariją Kalas, kurią suvaidino Nijolė Narmontaitė. Bet tėvams visada brangiausi vaikai, kurie ką tik gimė, taigi dabar aš rūpinuosi spektakliu „Bona Sforca. Atsisveikinimas“ (scenarijaus autorė – žurnalistė Liucija Armonaitė, aktorė – Olita Dautartaitė). Mano spektakliai, kaip ir aš, „gyvena“ visoje Lietuvoje. Tuoj vyksiu į Šiaulius, kur jau metus laiko žiūrimas spektaklis „Velykos“, Vilniuje manęs laukia lietuviška opera „Bruknelė“, kurią statysiu pagal Jono Tamulionio muziką ir Martyno Vainilaičio žodžius. O bene garbingiausia misija – suorganizuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio minėjimą.
Atrodo, kritikai jūsų neglosto paplaukiui, atvirkščiai, pažeria pastabų, kaip reaguojate į tai?
Kiekvieną dieną sekdamas, kas tvyro ore, aš jaučiu gyvenimo pulsą. Aktualijos atsispindi spektakliuose. Žinoma, ne apie tokią aktualiją, kaip apie apsivogusį ministrą, kalbu – apie gilesnius dalykus. Dar „Mūsų miestelyje“ pasirinkta tema gyva iki šiol. Net santvarkai pasikeitus mano pažiūros nepasikeitė. Žmogus ir laikas – štai mano tema. Gebėjimas išgyventi trumpą gyvenimą prasmingai, atsakingai, ko dabar labai trūksta mūsų vartotojų visuomenėje. Apie mano spektaklius kritikai sako: geras, bet nemadingas. Man tai nuskamba kaip komplimentas. Aš noriu kalbėti, kas rūpi aktoriui, man, kas rūpi kiekvienam mūsų, ką patiriame kasdienybėje. Aš noriu tuo dalytis su visais, kad žmonės jaustųsi saugesni. Nesistengiu savo spektakliu šokiruoti, todėl jis nebūna drastiškas, aš tiesiog kalbuosi su žiūrovais. Žinoma, ne kokiais nors rožiniais žodžiais, o paprastais, kaip su draugais. Ir mane atpažįsta, spektakliai populiarūs tarp žiūrovų, nors ir negauna jokių apdovanojimų. Keistas dalykas, kai mes prieš dešimt metų su Nijole Narmontaite išleidome spektaklį apie Mariją Kalas, aktorė net nominuota nebuvo. O kai jį parodėme užsienyje, susižavėję Maskvos profesoriai pasakė, kad jau gerą dešimtmetį nematė tokio intensyvumo moters vaidmens. Mano spektakliai ilgaamžiai, ir aš tuo džiaugiuosi. Madingi spektakliai blyksteli, gauna apdovanojimą ir užgęsta.
Kokius herojus, autorius renkatės?
Nemėgstu pjesių su silpnais herojais. Nuo mažens įpratęs atsakyti už save, vertinu stiprius, valingus žmones, gyvenančius pagal savo sąžinę, savo galva. To ir jaunimą mokau: „Nesirinkite darbo pagal pinigus, dirbkite sąžiningai, ir pinigai ateis.“ Pats kartais dirbu be honoraro, o už kitą darbą, žiūrėk, sumoka daugiau, taip ir išsilygina. Štai šeštadienį susitiksiu su žiūrovais, aišku, be honoraro, tačiau jei žmonėms įdomu pasiklausyti mano minčių, lekiu viską metęs. Tokia mano, menininko, misija – padėti, o ne vien suktis apie savo bambą. Ir dramaturgus stiprius renkuosi: T.Vailderį, A.Strindbergą – jie puikiai atskleidė vyro ir moters skirtumus, ypač jų herojės yra kupinos ryžto keistis, drąsos gyventi savaip. O iš lietuvių autorių į sceną esu išvedęs rašytojas: Jurgą Ivanauskaitę, Vidmantę Jasukaitytę, Emą Mikulėnaitę. Mano pagrindinė herojė paprastai yra moteris. Savo vidumi ji turtingesnė už vyrą, ypač tai atsispindi mene, – per moterį, per jos emocinį pasaulį atsiskleidžia ir kiti personažai, jų gyvenimo būdas. Aš pats imsiu rašyti pjesę, kurią skirsiu Kauno teatrui. Mane seniai traukia modernaus kūrėjo J.A.Herbačiausko asmenybė.
Nuolat keliaudamas, kostiumą ir kaklaraištį turbūt vežiojatės su savimi?
Rytą atsikeliu Kaune, iki pietų spėju su Vilniaus studentais aptarti spektaklius, po pietų Telšiuose pasižiūriu diplomantės spektaklį, pavakary – katedros posėdis Klaipėdoje, o dar norisi suspėti į Rygą, į man rūpimo spektaklio premjerą. Ar su savimi vežiojuosi kostiumą? Nemėgstu aš kostiumo, kaklaraiščio, bet vežiojuosi. Labiau vertinu šiltą žmogišką kontaktą nei oficialius renginius. Ką tik buvo įteikti diplomai mano studentams – pirmai režisierių laidai Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Visi buvome kostiumuoti, tačiau vėliau nusimetėme visą oficialumą, sėdome į mikroautobusą ir vietoj baliaus išlėkėme į Berlyną pasižiūrėti spektaklio. Aš degantis, ir mano studentai tokie. Draugų – ir vyresnių, ir visai jaunų – turiu visur, bet daugiausia režisuoju Šiaulių dramos teatre. Kažkas pasakė: jūs, režisieriai, esate kaip karininkai, kur reikia, ten ir tarnaujate.
Kas jums yra teatras – atidavimas ar gavimas?
Man teatras yra bendravimo būdas. Vieni bendrauja baliuose, medžioklėse, su giminėmis, o aš bendrauju su visais per teatrą. Gal būtent tai man neleidžia susenti? Mėgstu pajuokauti: gyvenu Kaune, dirbu visoje Lietuvoje, vasaras leidžiu savo sodyboje Dzūkijos miškuose, dar turiu mažą butuką Juodkrantėje, kur mėgstu pailsėti, o greitai nutūpsiu Klaipėdoje, studentų bendrabutyje su geležine lova, nes ten laukia daug nebaigtų darbų. Koks aš buvau laimingas, kai stačiau spektaklį su O.Dautartaite ir gyvenau savo mylimame Kaune! Nuostabu eiti Laisvės alėja, tegu ir ištuštėjusia, nuostabu išgirsti paštininko, valytojos „Labas rytas“, o spurginėje atsigerti kavos... Beje, būtent čia pardavėja pasakė: „Aš atsimenu, kai jus, mažą vaiką, mama atsivesdavo spurgų valgyti.“ Tokie dalykai ir suteikia gyvenimo pilnatvę, ar ne? Aš nesu koks nors užsidaręs režisierius, aš – gyvenimo režisierius.
Jūs labiau miesto ar kaimo žmogus?
Augau Alytuje, mažame miestelyje. Ir dabar matau tą sodą, močiutės gėles, tėvus – studentus. Labai dažnai svečiuodavausi Dubravose, vienkiemyje ant upės kranto. Dieną lakstydavau paupiais, o pavargęs pasilypėdavau ant aukšto, kur skaitydavau dėdės, buvusio karininko, knygas. Aš gerai jaučiuosi visuose miestuose, bet labai gerai sutariu ir su gamta, ypač Dzūkijoje, savo sodyboje.
Virginija KAVALIAUSKIENĖ
