- Žvelgiant į gana trumpą „Scanoramos” istoriją, Jūsų manymu, kokie festivalio renginiai buvo reikšmingiausi, kuo galite išties didžiuotis?
- Visų pirma, didžiuotis galima gerais filmais, kurių „Scanorama” parodė tikrai daug. Ji sulaukė ir pristatė tiek ir tokių svečių, kurių neturėjo joks Lietuvoje vykstantis kino festivalis. Kai dariau „Kino pavasarį”, ypač džiaugiausi Wernerio Herzogo, Margaritos fon Trottos, Josso Stelingo, Lidijos Bobrovos viešnagėmis Vilniuje. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tokio ryškumo Europos žvaigždės kaip Baltasaras Kormakuras, Aku Lauhimies, Fridrikas Thor Fridrikssonas mielai lankosi „Scanoramoje”. Ypač džiaugiuosi gausiu būriu dalyvių šių metų koprodukcijos forume „Jaunoji kino karta”. Tai svečiai iš visos Europos: Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, Slovėnijos ir Kroatijos, Estijos, Latvijos. Svečiai ir kontaktai šalia ryškių, įdomių ir skirtingų filmų bei programų yra kiekvieno festivalio galimybių ir ambicijų paliudijimas. Džiaugiuosi, kad pavyko suformuoti tokią festivalio struktūrą, kuri leidžia plėstis ir į gylį, ir į plotį. Specialioji programa „Kertant Europą“, kuri yra programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” dalis, logiškai papildo Šiaurės šalių kino programą naujais ir įdomiais aspektais, leid žia kultūriškai kirsti Europą nuo Šiaurės į Rytus, Vakarus, Pietus. Tiesiog pažvelgti į Europą iš arti ir įdėmiai, pasijusti europiečiais tarp europiečių.
- Galbūt Jūs, „Scanoramos” kino forumo organizatorė, galėtumėte atsakyti, ar lietuviai mėgsta (o gal „Scanoramos” dėka spėjo pamėgti) Skandinavijos kiną? Ar Jums neatrodo, jog jis lietuviams gana artimas?
- Manau, kad Skandinavijos šalių kinas yra artimas ir įdomus ne tik lietuviams. Tai rodo kiekvienais metais vis didėjantis jo tarptautinis populiarumas. Šiais metais šiauriečių filmai atkeliauja į „Scanoramą” iš kino festivalių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Hon Konge, Sevilijoje ar Taivane. Manau, kad lietuviams, kaip ir kitų geografinių platumų žmonėms, jie įdomūs ir artimi tuo, apie ką jie kalba – apie vienatvę, trūkinėjančius ryšius tarp žmonių, tėvų ir vaikų, - ir tuo, kaip jie kalba, stengdamiesi įsiskverbti pirmiausia į žmogaus sielą, tą sunkiai apibrėžiamą žmogaus vidinę struktūrą. Mus jie atgręžią į gyvenimą čia ir dabar, skatina aiškintis, kas vyksta su mumis.
- Šiais metais pasaulį paliko švedų kino genijus Ingmaras Bergmanas. Ar šiemet „Scanorama” I. Bergmano kūrybai skirs ypatingą dėmesį?
- I. Bergmanas nuo pat pradžių buvo „Scanoramos” vidinis struktūros pamatas. Šiais metais jo balsas nuskambės ypač ryškiai. Taip, galiūnas išėjo. Bet mes visa laiką galime jį vėl ir vėl atrasti. Džiaugiuosi, kad specialioji programa „Bergmano balsas“ bus puiki proga tai padaryti.
- Be I. Bergmano, kas dar bus patys svarbiausi šių metų „Scanoramos” akcentai?
- „Scanoramos” klasikos programa su I. Bergmanu ir E. Munchu, nauji jaunų režisierių filmai iš visos Europos, koprodukcijos forumas „Jaunoji kino karta“ – tokie pagrindiniai šių metų „Scanoramos” akcentai. „Scanorama” pristato ypač stiprią pilnametražių dokumentinių filmų programą, atkreipia dėmesį į naujų kelių ir drąsių sprendimų paieškas, tęsia jaunimui skirtų naktinių renginių tradiciją, šiais metais atkreipia dėmesį į jaunų režisierių sėkmingiausius debiutus, kviečia sėsti prie apskritojo stalo jaunąją kino kartą.
- Kas naujo šiais metais įvyko Skandinavijos kine? Kokios tendencijos dominuoja šiame kino žemyne? Ar „Dogmos” kinas tikrai mirė?
- Tai, kad danų kinas per pastaruosius pora metų lyg ir pritilo, laikyčiau natūraliu dalyku. „Dogmos” dešimtmetis pažymėtas ne „Dogmos” įžadų teisingumu, bet meniniais rezultatais ir jų lygiu. „Dogvilis“, „Mifūnė“, „Šventė“, „Italų kalbos pradžiamokslis“, „Rekonstrukcija“, „Sena, nauja, skolinta, mėlyna“, „Tikras žmogus“, „Praha“, „Atvertos širdys“ – tai tik keletas filmų, kurie iš karto ateina į galvą, paminėjus danų kiną. Ir vyresnioji, ir ypač ambicinga jaunojo danų kino karta smūgiavo taip taikliai ir įvairiomis kryptimis, kad tarptautinė kino erdvė jiems pelnytai pripažino solistų pozicijas. Šiais metais šuoliuoja norvegai ir švedai, jiems nenusileidžia ir suomiai, savo pasirinktu keliu ramiai žygiuoja islandai. Tai veržlus įvairiakryptis procesas, jame natūralūs potvyniai ir atoslūgiai. Klausiate, ar mirė „Dogma”. Tiems, kurie suprato jos esmę, o ne jos raidę, „Dogma” buvo ir liks impulsu daryti gerą kiną, griauti sustabarėjusias konstrukcijas, siekti tiesos.
- Programos pristatyme rašote, jog šių metų „Scanoramos” tema – dialogo tarp tradicijų ir naujovių paieškos. Pristatykite tai plačiau.
- Niekas niekada neatsiranda iš niekur. Ar ne todėl pasaulis išgirdo naujosios danų kino bangos autorių pavardes, kad niekada nebuvo užmiršta didžiojo danų Carlo Teodoro Dreyerio pavardė? Argi ne Bergmano tradicija pulsuoja ir maitina švedų kino vingius šiandien? Kalbu ne apie jų atradimo tiražavimą, bet apie savotiškus gero kino čiuptuvus, kurie gali užgriebti kažką naujo, tikro, atrasti ar padėti atrasti užmiršta sena. Paklauskite, apie ką kalba Bergmanas dokumentiniame filme „Bergmano balsas“, kokias išvadas jis daro kitame dokumentiniame filme „Bergmano sala“, o tada pažiūrėkite „Rudens sonata“ ir palyginkite su tokiais filmais kaip „Tu gyvendamas džiaukis“, „Naujas žmogus“, „Edwardas Munchas“. Atsakymas susiformuos savaime. Argi didieji menininkai nekuria tiltų tarp praeities ir dabarties?
- Bene didžiausias festivalio nuopelnas yra tai, jog jūs padedat pažinti vieną stipriausių Europos kino tradicijų. Ar galėtumėt apibūdinti šios tradicijos išskirtinumą pasaulinio kino kontekste? Ir ar Skandinavijos kinas yra populiarus ne Europos šalyse?
- Šiuo metu Kanų kino festivalyje Rojaus Andersono filmas „Tu gyvendamas džiaukis“ pakėlė dvidešimt minučių trunkančioms ovacijoms reiklią šio festivalio publiką. Tokias jaudinančias akimirkas yra pergyvenęs ir norvegų režisierius Bentas Hameris tuose pačiuose Kanuose, islandas Baltazaras Kormakuras, pelnęs pagrindinį prizą šių metų Karlovy Vary kino festivalyje irgi ilgai negalėjo nutildyti salės. Norvego Peterio Naeso filmas „Moters nublokšti“ neseniai pristatytas Oskarui šiais metais keliauja po visą pasaulį taip intensyviai, kad jį gauti galima tik laimingai susiklosčius aplinkybėms. Europoje jau greitai penkiasdešimt metų gyvuoja Šiaurės šalių kino festivaliai Liubeke, Vokietija ir Ruane, Prancūzija, Los Andžele taip pat sėkmingai gyvuoja Šiaurės šalių kino festivalis. Norvegų kino retrospektyvos Šanchajuje ir Tokijuje taip pat renka pilnas sales. Yra ką rodyti ir yra kam žiūrėti.
- Atkreipiau dėmesį į Jūsų naują šūkį „Pamatyk Europą iš arti“ ir nauja festivalio rubrika „Kertant Europą“. Ar tai ženklai, jog Šiaurės šalių kino forumas tampa Europos kino forumu?
- Galima pasakyti ir taip. „Scanorama” plečia savo geografiją, nes Europos bendrumo idėja juntama ir gamybos, koprodukcijos, ir kūrybos, siužeto, istorijos lygmenyje. Specialioji programa „Kertant Europą“ iš tiesų yra puiku proga atverti duris įvairioms Europos šalims arba kaip jau sakiau pamatyti Europą iš arti. Pati šios programos idėja gimė viešint puikiame kino festivalyje Lince (Austrija), kuris taip ir vadinasi „Crossing Europe“. Labai džiaugiuosi šia partneryste – mūsų festivaliai yra to paties Europos kino festivalių tinklo nariai, mes keičiamės programomis, filmais, idėjomis. Beje, kitais metais rengiame puikią lietuvių kino retrospektyvą Lince.
- Jūsų renginys vadinasi ne kino festivaliu, bet kino forumu. Kasmet organizuojate kūrybines dirbtuves su garsiais kino kūrėjais. Kokių svečių sulauksime ši kartą?
- Ir specialioji programa „Kertant Europą“, ir programa „Naujasis Baltijos šalių kinas“ pristato jaunų režisierių kūrinius. Neatsitiktinai ir koprodukcijos forumas šiais metais skiriamas jauno kino problemoms. Šiais metais sėkmės formule dalinsis debiutantai, pirmuoju – antruoju savo filmu pelnę ir profesionalų, ir žiūrovų pripažinimą. Tarp jų, geriausio metų debiuto apdovanojimą pelnęs britų filmas Londonas – Braitonas ir jos prodiuseriai Al Clark ir Ken Marshal.
Taip pat, šiais metais „Scanoramoje” vieši ir įdomiausi jaunų vokiečių režisieriai Pia Marais, Emily Atef, Robert Thalheim. Jų filmų debiutai taip pat galės pradžiuginti „Scanoramos” žiūrovus. Jų filmų „Padugnės“, „Tikroji vertė“, „Molės kelias“ bus galima pamatyti programoje „Kertant Europą“, o pamačius padiskutuoti apie jauno režisieriaus situaciją jų šalyse. Turės ką papasakoti it kroatas Ognjen Svilicic, ir slovėnas Jan Svitkovic bei mūsų kolegos iš Estijos – filmo „Magnus“ režisierė Kadri Kousaar, šio filmo prodiuseris Donal Fernandes bei pagrindinį vaidmenį atlikęs Kristjan Kasearu. Media programos naujasis talentas laureatas Saulius Drunga, režisieriai Giedrė Beinoriūtė ir Marius Ivaškevičius, taip pat programos „Naujasis Baltijos kinas“ dalyviai ir koprodukcijos forumo moderatoriai. Be to, laukiame atvykstant ir režisierių iš Islandijos, Latvijos, Norvegijos, žurnalo Euro – Movies leidėjas Carlos Hugo Aztarain ir kiti įdomūs svečiai.
- Ačiū už pokalbį.
