Norite įsitikinti, kuo knyga taip traukia skaitytojus? Pateikiame ištrauką iš knygos jūsų dėmesiui!
... 2008 metais Daktarų grupuotės veteranai, tarsi nujausdami artėjančią grėsmę, vis rečiau rodėsi viešumoje. Jie pasitraukė iš aktyvaus dalyvavimo kriminaliniame pasaulyje, užleisdami pozicijas jaunimo gaujoms ir jų lyderiams.
Tačiau manoma, jog tai įvyko sąmoningai, mat jie iš patikimų informatorių teisėsaugos sluoksniuose nugirdo, kad senas Daktarų bylas vartantys kriminalistai prašneko: „Pagaliau prisikasėme prie senų Slabadinių nusikaltimų, tarp jų ir nužudymų!“
Tai sužinojusius H. Daktarą ir jo sėbrus iškart užvaldė sumaištis ir baimė.
Slabadinių sulaikymo operacijos prasidėjo, kai kriminalistus iš anksčiau su Daktarais ryšius palaikiusių kelių vyrų (kai kurie jų buvo atgabenti net iš Jungtinių Amerikos Valstijų) lūpų pasiekė intriguojantys faktai apie neatskleistų XX amžiaus pabaigos rezonansinių nusikaltimų dalyvius ir organizatorius.
Per kelerius metus trukusį tyrimą paaiškėjo, kad 1993–2001 metais, kai Kauno gaujų karai buvo pasiekę kruvinas aukštumas, buvo įvykdyta nemažai nužudymų, vagysčių, plėšimų, turto prievartavimų. Kelios garsiausios buvusių bendrų – R. Ganusausko-Mongolo, R. Borcherto-Karabaso, V. Seneckio-Turisto ir Arvydo Mučinsko- Mačialkos žmogžudystės parodė, kaip šaltakraujiškai Daktarai veikė.
Mongolo kūno nerasta iki šiol.
Daugelis Daktarų grupuotės senbuvių, kiek žinoma pagal teisėsaugininkų nustatytus telefonų skambučius, netrukus sumanė tyliai sprukti iš Lietuvos.
Šiandien spėjama, kad 2008-ųjų pavasarį bene pirmasis sprukti iš Lietuvos nutarė V. Gudzinskas-Guzas. Yra žinių, kad prieš pabėgdamas jis ypač jausmingai atsisveikino su H. Daktaru. Kai seni draugai šiltai apsikabino, Guzas tiesiai pareiškė, kad įkliuvęs teisėsaugai niekada neišduos Henytės.
Netrukus pabėgimo planą sukurpė ir kitas aukščiausios Daktarų trijulės atstovas E. Abarius-Goga. Jis buvo vedęs Izraelio pilietybę turinčią kaunietę. Kriminalistai mano, kad Goga ketino išvykti gyventi į Izraelį ir tapti šios šalies piliečiu. Tokiu atveju Lietuvos teisėsaugai jis taptų beveik nepasiekiamas. Tačiau sutvarkyti šių svarbių reikalų jis nesuspėjo.
2008-ųjų gruodžio viduryje, vos tik sužinoję, kad slapčia į savo vilą pakaunės gyvenvietėje Giraitėje sugrįžo Guzas, Kriminalinės policijos biuro darbuotojai, pasitelkę „Aro“ automatininkus, pradėjo milžinišką Daktarų sulaikymo kampaniją.
Bene pirmasis per šią operaciją buvo sulaikytas trumpam į Lietuvą Kalėdų švenčių proga sugrįžęs Guzas. Kai vieni kriminalistai ir „Aro“ kovotojai iš Giraitės į areštinę išgabeno Guzą, kiti patraukė į netoliese esančius H. Daktaro namus – Užliedžių dvarą. Tačiau ten jo nerado.
Tikėtina, kad svarbią žinią apie būsimus sulaikymus Henytei galėjo perduoti V. Gudzinsko kaimynai, kurie savo akimis regėjo, kaip „Aro“ automatininkai kopėčiomis ropštėsi į vieno Daktarų veikėjų valdas.
Henytė iš Užliedžių tyliai pasitraukė 2008 metų gruodžio 19-osios vakarą, praėjus vos kelioms dienoms po savo 52-ojo gimtadienio. Po kelių dienų Kauno policiją pasiekė duomenys, kad ant Daktarų šeimos namo tvoros aptikta kulkų pėdsakų. Buvo pastebėtos septynių kulkų žymės.
Vis garsiau kalbama, kad tai padarė ne pats tada sprukti susirengęs namo šeimininkas, o vieną vakarą prie Daktarų pilaitės atvykę nuo narkotikų apsvaigę jaunosios kartos Kauno banditai. Esą taip jie norėję pademonstruoti, kad Henytei atėjęs galas, ir nuo šiol jie esantys vienvaldžiai lyderiai.
„Bėgti nusprendžiau žaibiškai, per kelias dienas, kai vieną naktį kažkas apšaudė namų tvorą, kitą − nežinomi asmenys įmetė granatą, kurios sukeltas sprogimas sugriovė sienas ir sudaužė namų langus. Kitą dieną Užliedžiuose pasirodė baltas „Aro“ pareigūnų mikroautobusas. Visą mūsų kaimą apsupo Policijos departamento darbuotojai. Kyla klausimas, kodėl jie tada nesiryžo pasibelsti į mūsų namus? Kodėl manęs nenorėjo suimti, kaip, tarkime, sulaikė Guzą jo paties namuose?
Jie apšaudė, apmėtė granatomis namus ir laukė, kol pasirodysiu kieme. Mane stebina pareigūnų elgesys, nes tuo metu sėdėjau namie ir laukiau, kada jie pasibels ir ateis manęs suimti. Manau, jų planas buvo kitoks. Matyt, manė, kad po tokių išpuolių imsiuosi ginklų ir važiuosiu aiškintis, kas apšaudė mano namų tvorą. Tuo pat metu „ariniai“ tikėjosi mane sulaikyti su visais įkalčiais.
Labai abejoju, ar buvau reikalingas jiems gyvas, nes buvo nesunku įsiveržti į namus ir be didesnio vargo mane surakinti. Tikėtina, kad jie siekė išprovokuoti mano pasipriešinimą ir, suradę tinkamiausią akimirką, norėjo nužudyti. Tokias mano prielaidas patvirtina kiek anksčiau iš aukštų teisėsaugos pareigūnų išgirsta frazė: „Jei tavęs nebūtų, mums iškart visos problemos pasibaigtų.“ Manau, po tokio sulaikymo viskas ir būtų pasibaigę. Dėl to man teko bėgti.
Kad yra kelios tos nakties išpuolio versijos, supratau, kai šeimos nariai pasikalbėjo su kai kuriais šiuos įvykius mačiusiais žmonėmis. Pirma versija − tai galėjo padaryti teisėsauga. Antra − taip galbūt galėjo veikti su jais bendradarbiaujantys Kauno „bachūrai...", – savą pasitraukimo iš Lietuvos versiją pateikė H. Daktaras.
Tomis dienomis aplink Kauną esančiose gyvenvietėse vėl pradėta ieškoti gaujos kapaviečių. Tačiau aktyviai dirbusių pareigūnų pastangos čia surasti žudikų paslėptą dar 1993-iaisiais dingusio R. Ganusausko-Mongolo kūną buvo nesėkmingos.
Vietiniai Kauno policijos pareigūnai apie minėtus kasinėjimus nebuvo informuoti.
„Negaliu paneigti, kad pakaunėje kasinėjo mūsų pareigūnai. Bet iki šiol darbas intensyviai vyksta įvairiose vietose. Pamenu, 2008 metais, ankstyvą Kalėdų rytą, net nenusivilkę vakarui skirtų kostiumų, su kolegomis vienoje pamiškėje kasinėjome ieškodami nužudytųjų kūnų“, – kalbėjo vienas aukštas Kriminalinės policijos biuro pareigūnas...
