Paulius Kilbauskas, vienintelis festivalio „antrametis“, šiemet paruošė įdomesnę programą, nors šįkart ir nenaudojo egzotiškesnių instrumentų (2006 metų festivalyje, be elektrinio boso ir gitaros, jis grojo ir kažkokiu dombrai ar udui giminingu instrumentu, tiesa, gana trumpai).
Elektroninis Pauliaus pasirodymo komponentas – praktiškai nepakitęs ir jau ne kartą girdėtas jo ir Eugenijaus Konstantinovo bendro projekto „Dublicate“ pasirodymuose. Chirurgiškai aštrūs sunkiasvoriai ritmai (pastebėjau, kad Pauliaus ritme nebūna nieko nereikalingo, jis išgrynintas iki maksimalaus paveikumo ir todėl jam neįmanoma atsispirti), labiau kūnu nei ausim girdimos boso vibracijos ir daugybė nu-dub būdingų elektroninių efektų. Šiais metais prie mutavusių dub ir dancehall ritmų prisidėjo galbūt kiek daugiau click hop elementų.
Pasirodymo įdomumą lėmė veikiau tai, kaip Paulius naudojo elektrinę gitarą ir bosą. Galėjo kilti įspūdis, kad per visą programos trukmę pasirodė mažiausiai keturi skirtingi gitaristai. Iš pradžių dominavo elektronika, gitara skambėjo gana minimalistiškai – Paulius tik vietomis paberdavo keletą gerokai filtruotų akordų ar tiesiog triukšmų. Tačiau vėliau gitaros skambesys intensyvėjo. Galima buvo pastebėti netgi paralelių su tokių elektrinės gitaros eksperimentininkų, kaip britų avangardistas Fredas Frithas, technika – šaižus, atonalus, bet savotiškai melodingas improvizuotų garsų ir jų fragmentų srautas. Po kurio laiko viskas transformavosi į visai kitokį skambesį – beveik Herbio Hancocko ir jo 70-ųjų grupės „The Headhunters“ elektrifikuotą fanką, elektrinio boso garsai tapo labiau artikuliuoti ir ritmingi. Dar vėliau – naujas krypties pakeitimas; Paulius trumpam beveik pavirto bliuzo gitaristu, gitaros linija tapo laisvesnė ir lengvesnė. Galiausiai kažkokio vokoderio tipo filtro dėka gitaros skambesys tapo visai nebeatpažįstamas, tarsi tai būtų ne gitara, o sintezatorius. Ir visos šios skirtingos kryptys Pauliaus Kilbausko pasirodyme organiškai susijungė į vieną maršrutą.
Vienintelis minusas: Pauliaus pasirodyme buvo momentų, kai atrodė, jog kažkas turėtų įvykti, tačiau neįvyksta – pernelyg ilgai tęsėsi kai kurios ritminės linijos, vietomis garso faktūrai truko sodrumo ir intensyvumo. Galbūt todėl besibaigiant koncertui dalies publikos dėmesys jau nukrypo nuo scenos.
Pauliaus Kilbausko pasirodymas užbaigė trumpą „lietuvišką“ festivalio dalį, dabar iki pat sekmadienio bus galima stebėti labai skirtingų užsieniečių „žmonių-orkestrų“ – Budo McMuffino, Sheriffo Perkinso, Deniso Joneso ir didžiausios festivalio žvaigždės Jimio Tenoro pasirodymus. Kaip lietuviai (pirmadienį festivalį atidaręs Tomas Dobrovolskis ir Paulius Kilbauskas) atrodys šių pasirodymų kontekste, paaiškės vėliau, bet jau dabar galima konstatuoti, kad abu įvykę koncertai buvo aukšto lygio.