60-ųjų pabaigoje JAV, Fremonto mieste, susibūrė viena keisčiausių kada nors egzistavusių muzikos grupių – „The Shaggs“.
Grupę sudarė trys seserys – Dorothy, Betty ir Helen Wiggin, tačiau „The Shaggs“ įkūrė ne jos pačios, o jų tėvas Austinas Wigginas. Pastarasis anaiptol nebuvo laisvų pažiūrų hipių sąjūdžio dalyvis; priešingai, jis buvo labai konservatyvus ir prietaringas. Būtent prietaringumas ir lėmė vėliau kultinį statusą pelniusios grupės atsiradimą: Austino motina, laisvalaikiu mėgusi burti iš delno, išpranašavo, kad jo dukros suburs populiarią muzikos grupę. Kadangi kitos jos pranašystės išsipildė, Austinas, ilgai negalvodamas, nutarė pats kurti savo atžalų ateitį – liepė būsimoms žvaigždėms mesti mokyklą, nupirko joms instrumentus ir susitarė dėl muzikos ir dainavimo pamokų. Kadangi rūpestingas tėvas nekantravo pamatyti savo dukras pasaulinių muzikos žvaigždžių vaidmenyje, pirmą kartą „The Shaggs“ merginos koncertavo visiškai tam nepasiruošusios, ir vietinė publika, švelniai tariant, jų muzikos nesuprato.
Tiesą sakant, didžioji klausytojų dalis nesuprato „The Shaggs“ muzikos ir vėliau. Nesunku įsivaizduoti, kodėl – muzikuoti profesionaliai merginos taip ir neišmoko. Mušamųjų ritmas, kurį Helen sugalvodavo pati, per visą kompozicijos trukmę pasikeisdavo n kartų ar visai pradingdavo, o Dorothy ir Betty gitaros ir balsai buvo už tradicinio harmonijos suvokimo ribų. Ką jau kalbėti apie nelabai tradicinį požiūrį į dainų tekstus. Todėl Austino Wiggino svajonėms nebuvo lemta išsipildyti – vienintelė „The Shaggs“ plokštelė „Philosophy of the World“ tuo metu nesulaukė didelio dėmesio, ir seserys netapo žvaigždėmis.
Ir vis dėlto po kurio laiko „The Shaggs“ tapo kultine grupe, jų albumas buvo keletą kartu perleistas ir yra iki šiol aktyviai aptarinėjamas keistos muzikos mėgėjų bloguose. Daug kas mano, kad jų „Philosophy of the World“ yra vienas iš svarbiausių outsider music (šią savoką galima būtų laisvai versti kaip „keistuolių muzika“) įrašų. Pats Frankas Zappa teigė, kad „The Shaggs“ yra trečia geriausia grupė muzikos istorijoje, ir netgi, jei tikėsime gandais, manė, kad jie yra geresni už „The Beatles“. Be abejo, yra ir absoliučiai priešingų nuomonių – nemaža dalis „The Shaggs“ muziką išgirdusių žmonių vertina juos kaip blogiausią visų laikų grupę. Tačiau fakto nepaneigsi – labai savotiškas „The Shaggs“ originalumas nepalieka abejingų.
Nuo tam tikro laiko, ypač Amerikoje, bloga ir neprofesionali, tačiau ne su kuo nepalyginama muzika pradėjo rimtai konkuruoti su virtuoziškai atlikta muzika. Pirmas vardas, kuris ateina į galvą, yra prarūkytų viskio barų džentelmenas Tomas Waitsas. Komerciškai jo sudėtinga muzika Amerikoje niekada nebuvo sėkminga (nors jis ir sugebėjo gauti du Grammy apdovanojimus, o kitose šalyse kai kurie jo albumai pelnė net auksinį statusą), bet šiuolaikinės „kontrkultūros“ tarpe Waitsas yra vienas pagrindinių superherojų. Kitos outsider music legendos, apie dvidešimt metų niekam savo tikros tapatybes neatskleidusio muzikanto Jandeko, muzikoje apskritai nėra jokios „apčiuopiamos“ harmonijos ir ritmikos, bet būtent ne su kuo nesupainiojamas namų sąlygomis įrašytų Jandeko albūmų netobulas, bauginančiai keistas skambesys iki šiol žavi jo gerbėjus. „Blogos muzikos“ elementų yra ir kitų kultinių atlikėjų – „Velvet Underground“, „The Stooges“, „Suicide“, „Sonic Youth“ ir kitų – kūryboje. Tiesa, dauguma šių atlikėjų taip eksperimentavo sąmoningai, norėdami išplėsti roko muzikos vaizduotės ribas, o ne todėl, kad nemokėjo groti, kaip „The Shaggs“. Bet svarbiausia visgi yra tai, kad jie pademonstravo, jog ir bloga muzika gali būti gera.
Ką bendro visa tai turi su vakar „Cafe de Paris“ koncertavusio prancūzo Budo McMuffino muzika? Visų pirma, be outsider music fenomeno suvokimo neįmanoma suprasti, kodėl jo pasirodymas nepaliko abejingų. McMuffinas grojo akivaizdžiai blogai, jei kalbėsime apie muzikos atlikimą tradicine prasme. Jis dažnai prarasdavo ritmo jausmą, padaręs klaidą pradėdavo dainą iš naujo, tuo pat metu brozdinama gitara (kartais skambėjusi beveik kaip bandžo) ir mušami būgnai neretai skambėjo nesinchroniškai, o paties McMuffino balsas buvo iškreiptas mikrofono, tikriausiai prijungto prie distorsijos filtro. Ir vis dėlto tiems primityviems, bet „kabinantiems“ garažinio kantri-roko akordaams ir monotoniškai greitam, beveik hardcore punk ritmui buvo praktiškai neįmanoma atsispirti.
Budo McMuffino autorinių kūrinių ir country dainų koverių formulė daugiau nei paprasta – trumpa trukmė, staigi prie stiprintuvo pajungtos ir bluegrass greičiu brozdinamos akustinės gitaros ataka, negailestingas iki radikalaus minimumo sumažinto būgnų rinkinio ritmas ir pusiau dainuojamos (kartais amerikietiško jodlingo stiliumi), pusiau rėkiamos nesudėtingos dainos. Visame tame fantasmagoriškame mišinyje dar galima pastebėti ryšį su „konvencine“ Buddy Holly ar Johnie'o Casho amerikietiškąja muzika, bet tas ryšis pridengtas outsider music estetikos – „nesvarbu, kad skamba blogai, svarbu, kad tai tikra ir individualu“. Ir, reikia pripažinti, Budo McMuffino muzika yra gera bloga muzika. Kai klausaisi kažko panašaus, supranti, kad nuo geros muzikos irgi reikia pailsėti.
Be keisto originalumo, čia yra ir šioks toks egzotikos ir įsijautimo į fiktyvų vaidmenį momentas. McMuffino muzika sukuria iliuziją, kad esi ne civilizuoto Vilniaus centre, o viename iš visų pamirštų Alabamos, Dakotos ar Pietų Karolinos kaimelių, kur vienintelis kaimo gyventojas, žinantis, kaip reikia elgtis su gitara ir būgnais, tačiau nebūtinai iki galo perpratęs šį „amatą“, vėlų vakarą linksmina jau neblogai įkaušusius kaimelio gyventojus apšiurusiame bare. Ypač stipri ši iliuzija tampa tada, kai McMuffinas pademonstruoja įvairių Amerikos valstijų tarmių mokėjimą. Ir šis vaizduotės žaidimas taip pat yra keistai malonus.
Budo McMuffino pasirodymo ištrauka:
