Jei pirmadienį prie Lietuvos televizijos pastato susirinks piketuotojai, kurie reikalaus peržiūrėti Eurovizijos nacionalinio turo rezultatus, Lietuva į savos produkcijos keistenybių taupyklę įsimes gana stambų banknotą. Tai gali tapti nebloga tarptautiniu mastu išplatinta naujiena. O tai yra gerai. Visa kita – nesvarbu.
Juk nieko neatsitiko – tik eiliniai techniniai LTV vargai, vargu ar labai pakeitę rezultatus. Nes žioplių, neišgirdusių kelis kartus pakartotų instrukcijų, kokiu numeriu reikia balsuoti, statistiškai turėtų būti vienodas skaičius ir tarp Rūtos Ščiogolevaitės, ir tarp „4 Fun“ gerbėjų, todėl „netikri“ balsai didelės įtakos nepadarė. Kaip nebuvo labai svarbus ir Andriaus Mamontovo (irgi išprovokuotas konkurso organizatorių) riktas. Na ir kas, kad dainininkas prieš lemiamą turą pranešė, kad komisiją nusprendė, esant nesklandumams, siųsti į Helsinkį „4 Fun“? Galima pagalvoti, kad lietuvius veikia autoritetai – kiekvienas mūsiškis visuomet turi savo nuomonę ir jokie mamontovai (ar mickevičiai) jos nepakeis.
Situacijos esmė yra visai kitokia. Visos trys superfinalinės dainos ir atlikėjos – „4 Fun“ su savo lyriška „Love or Leave“, R. Ščiogolevaitės „If I Ever Make You Cry“ ir Aistė Pilvelytė su „Emotional Crisis“ nėra geros. Arba, tiksliau – visos turi savų minusų ir pliusų.
„Love or Leave“ yra tipiška bardų daina, artima tiems kraštams, kur tokio tipo produkcija tradiciškai paklausi – Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Tai įrodė ir balsavimas. Pati daina – be charakterio, su šiek tiek vangoka melodija, bet atlikėjų surežisuotas jaukumas (tiesa, daug abejonių kelia scenografija – mažytėje LRT scenoje šešėlių teatras atrodė... jis tiesiog atrodė. O kaip viskas žūrėsis didelėje erdvėje? Prožektoriais teks didinti muzikantų šešėlius?) bei pavykęs atlikimas gali papirkti ir dalį užsienio auditorijos.
R. Ščiogolevaitės „If I Ever Make You Cry“ dar prastesnė – energingas (nors pakankamai komplikuotas) priedainis niekaip nekompensuoja burnoje besiveliančio uždainio. Bet dainininkė turi milžinišką pranašumą (palyginti su „4 Fun“) – ji ir jos šokėjos yra gražios bei artistiškos. Į jas malonu žiūrėti, choreografija dinamiška, bet be slaviško perlenkimo. Visa tai labai svarbu televizijos transliacijos metu. Ši daina Helsinkyje, be abejonės, būtų sutikta gerokai palankiau.
A. Pilvelytės „Emotional Crisis“ yra paradoksalus kūrinys: atėjus finalui dainininkė ją atliko be priekaištų, daug investavo į šou... Ir visa tai matyta – ir balkaniškai-rusiškas dramatizmas, ir latviški rūbai transformeriai. Bet būtų sunku teigti, kad toks kokteilis nepatiks niekam.
Todėl šioje situacijoje, nerandant akivaizdžių kūrybinių teigiamybių, tenka ieškoti alternatyvių gėrybių. Jas randi pedagogikoje. Jei besiformuojantis visuomeninis spaudimas neprivers LRT imtis, mano nuomone, kvailų žingsnių – tarkim, dar kartą transliuoti ir perbalsuoti nacionalinį superfinalą – ir „4 Fun“ važiuos į Helsinkį, tai bus puiki paskata jaunoms grupėms ir atlikėjams. Įrodymas, kad nuoseklus darbas, atkaklumas ir bent minimalus profesionalumas yra net svarbiau už prodiuserių paramą ar įvairių televizijų organizuojamą stūmimą. Na, dar kartą pažiūrėkit:
Žinoma, abejonių kelia pats prizas – dalyvavimas Eurovizijoje neturėtų rūpėti talentingiems jauniems atlikėjams, bet Lietuvoje kol kas kito tikslo nėra.
Vienaip ar kitaip, aišku – kad ir kas važiuotų į Helsinkį, pirmosios vietos neužims. O siekti reikia būtent jos, nes antra vieta jau buvo užimta – 1981 metais Dubline ją laimėjo Anelė Valaitytė. Tiesa, ji dainavo kaip Lena Valaitis ir atstovavo Vokietijai, o dainą „Johnny Blue“ jai parašė vokietis, eurovizinių dainų specialistas Ralphas Siegelis (atsimenat „Hu Ha, Hu Ha, Čin, čin, čingischaaaan, He Reiter, ho Reiter..? Irgi jo darbas). Štai kaip tai atrodė Dubline:
Anelė Luiza Valaitis gimė 1943 rugsėjo 7 d. Klaipėdoje, tėvas žuvo kare – kariavo už Vermachtą, mama su dviem vaikais paliko degančią Klaipėdą ir atsidūrė Vakarų Vokietijoje, Memmingeme, kur Anelė lankė pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi lietuviškoje Hiutenfeldo gimnazijoje, bet jos nebaigusi patraukė į Frankfurtą, mokėsi pašto mokykloje ir privačiai - dainavimo.
Gražios šviesiaplaukės karjera buvo staigi - jau 1970 m. išleido pirmąją ilgai grojančią plokštelę, debiutavo televizijoje, o nuo 1976 m. jau puikavosi Vokietijos „Top 20“. 1976 m. su grupe „Les Humphries Singers” dalyvavo Eurovizijos konkurse, bet nesėkmingai ir su dainele „Sing Sang Song“ užėmė tik 15 vietą. Kitais metais dainavo garsiame filme „Maedchenkrieg“, daug koncertavo ir viena, ir duetuose su garsiausiais šlagerių atlikėjais, vaidino. 1979 m. antrą kartą ištekėjo už aktoriaus Horsto Jusseno, turi du sūnus, dabar gyvena Miunchene, Bavarijoje.
Ilgoje 30 metų karjeroje ji metų metais buvo renkama šlagerių karaliene, jos singlų sąrašas gana ilgas. Vokietijos lietuvė nevengė savo šaknų, dainavo lietuviškai,o daina „O jūs čigonai“ įdainuota 1982 m. plokštelėje.
Didžiausias, žinoma, laimėjimas šou scenoje – 1981 m. Eurovizija. Lietuvaitei Dubline buvo pranašautas "Grand Prix", bet koją pakišo šveicarai. Jie A. Valaitytei neskyrė nė vieno taško, o austrai – tik penkis. Mūsiškę pralenkusi tik keturiais taškais, pirmąją vietą laimėjo britė.
Tai kas pralenks Anelę? Ir kada?
