Kas bendro taip Džono Dillindžerio, Didžiosios Depresijos laikotarpiu pagarsėjusio JAV Vidurio Vakarų gangsterio, ir kaimo močiutės, sekmadienio popietę besiklausančios jai skirto kūrinio per LNK pageidavimų koncertą?
Paprastas gyvenimas provincijoje. Metai po metų – tie patys veidai, ta pati pažįstama aplinka, ta pati kasdienybės rutina. Ir televizija, kaip tolimas, spalvingas, viliojantis pasaulis. Ir viltis, visai reali, galimybė pačiam sušmėžuoti toje spalvingoje regimybėje – „sveikina vaikai ir anūkai....“, ir dar pageltusi jaunystės nuotrauka šmėsteli ekrane... – būti matomam, būti žinomam, viešai paminėtam, viešai įvardytam, būti – turbūt - reikšmingam, turbūt svarbiam, - akimirkos svaigulys, iliuzinis triumfas, vainikuojantis viso gyvenimo nepriteklius, vargus ir skausmus. Giminės susimeta po keliolika litų ir užsako sveikinimą per koncertą – tada, sako, kartais ištariama ir tokia frazė – „Dabar galiu ramiai ir numirt.“
Džonas Dillindžeris, bakalėjininko iš Indianapolio sūnus, Didžiosios Depresijos laikotarpiu pagarsėjo daugkartiniais bankų apiplėšimais, pabėgimais iš kalėjimo, nužudė gal dešimt žmonių ir sužeidė daugybę kitų. Persekiojamas ir užspaustas į kampą FBI agentų jis, kaip rašo Deilas Karnegis, „įsiveržė į vieną Minesotos fermą ir sušuko: „Aš esu Dillindžeris!” Jis didžiavosi tapęs svarbiausiu visuomenės priešu. „Neketinu jūsų nuskriausti, - pareiškė nusikaltėlis, - tačiau aš esu Dillindžeris!” Savigarbos poreikis buvo kur kas stipresnis nei saugumo. Kaip ir daugeliui kitų, ypač – jaunų ir pradedančių – nusikaltėlių – jo vaizduotę buvo užvaldžiusi svajonė apie didžiulę nuotrauką ir rėkiančias antraštes laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, o elektros kėdės tikimybė atrodė tokia tolima ir beveik nereali.
Pripažinimo troškimas, tvirtina Deilas Karnegis, yra vienas iš esminių žmogaus poreikių. Maitiname artimųjų kūnus, bet užmirštame pamaitinti jų sielas, kritikavo Deilas Karnegis blogas viso pasaulio motinas ir žmonas. O žmogus, genamas sielos alkio, vaikosi pripažinimo, vaikosi vilties, (kaip sakė Žižekas – tuštuma siekia reikšmės signifikato – „būk!“), ir net elektros kėdės tikimybė jam nebaisi. „Miręs yra tas, kurį visi užmiršo.“ Populiarumas - pigi nemirtingumo alternatyva.
Filosofai spėlioja, kokia žmogaus prigimtis, kaip ir kada jame nubudo tai, kas vadinama sąmone, siela - galbūt kažkada, priešistoriniais laikais, bežiūrėdamas į žvaigždes, žmogus susivokė esąs nuogas ir kažkaip netikėtai susigėdo. O gal, žiūrėdamas į žvaigždes, suvokė ne savo nuogybę, bet savo laikinumą – suvokė ir puolė į paniką. Čiupo pirmą pasitaikiusį akmenį – kaip šiuolaikinis paauglys - ir pabandė įsiamžinti ženklais ant uolos.
O šita vidinė ugnis, neleidžianti žmogui nurimti! 356 metais prieš Kristaus gimimą graikų kurpius Herostratas iš Efeso miesto labai norėjo išgarsėti, tačiau nieko kita nesugalvojo, todėl iki pamatų sudegino dieviško grožio Artemidės šventyklą.
Nieko nauja po saule. Šiandien Lietuvoje, Eurovizija – visai kaip ta Artemidės šventyklą deginanti liepsna. Šiandien, kaip ir tada, istorijos priešaušryje, žmogus, žiūrėdamas į žvaigždes, suvokė savo laikinumą ir išsigando tuštumos, išsigando nebūties. „Jie norėjo išgarsėti, bet nieko kita nesugalvojo, todėl nuėjo į Euroviziją.“ Ta liepsna, kaip ir kasmet, kaitina širdis ir kursto aistras. O Herostratai šildosi prie liepsnos ir tikisi, kad jų neužmirš... Kur jau čia užmirši...
Stingdančio siaubo išraiška Zitos Kelmickaitės akyse – kaip per gaisrą...
