Nuo 1991-ųjų veikiantis Europos parkas džiūgauja – valdininkai pagaliau jį pripažino svarbiu kultūros objektu, rašo „Vilniaus diena“. „Tai parodo, kad mes valstybėje – ne nulis“, – džiaugėsi parko įkūrėjas.
Šalia Vilniaus esančio parko steigėjas Gintaras Karosas neslėpė džiaugsmo pagaliau sulaukęs Vyriausybės palaikymo. Mat ši po 17 metų pagaliau pritarė Kultūros ministerijos siūlymui pripažinti jo įkurtą parką valstybei svarbiu kultūros projektu. Kartu sužibo viltis, kad vien rėmėjų ir lankytojų dosnumu gyvas muziejus po atviru dangumi sulauks ir didesnės finansinės paramos. Ji žūtbūt reikalinga.
Dabar žvelgiant į valstybės skiriamas lėšas ir atplėšiamą dalį mokesčiams atrodo, kad Europos centre esantis parkas gyvas vien iš Dievo malonės. Per metus iš Kultūros ir sporto fondo šiai viešajai įstaigai skiriami vargani 17 tūkst. litų. Tačiau per metus Europos parkas valstybei sumoka beveik 16 kartų daugiau – 270 tūkst. litų mokesčių.
Europos centre įkurtas parkas kasmet pritraukia apie 60 tūkst. žmonių. Dabar jame lankytojams pristatoma daugiau nei 90 skulptūrų, sukurtų garsių Lietuvos ir užsienio šalių menininkų.
Duodamas interviu „Vilniaus dienai“ G. Karosas atskleidė, kad jo rankomis sukurtas objektas – Lietuvos vizitinės kortelės dalis. Mat tarp 50 geriausių pasaulio kultūros objektų jis užima 30-ą vietą.
Parko įkūrėjo nuomone, būtų teisinga sulaukti iš valstybės didesnės finansinės paramos. Bent tokios, kuri padengtų per metus atriekiamus mokesčius.
– Kieno dėka parkas paskelbtas nacionalinės reikšmės objektu: jūsų ilgalaikių pastangų pelnyti pripažinimą? O gal šis gestas jums – valdininkų staigmena?
– Mums tai – ne naujiena. Nors tiesioginio mūsų kreipimosi į Vyriausybę nėra, žodžiu seniai prašėme parką pripažinti valstybei svarbiu kultūros objektu.
Parkas atitinka nacionaliniam parkui keliamus reikalavimus, bet teisiškai niekas nenorėjo mūsų statuso apibrėžti. Suprantate, visų kultūros objektų kontekste mes esame naujokai, nes paveldo apsaugos įstatymuose valstybinės reikšmės objektu pirmiausia pripažįstamas toks, kuris gyvuoja jau 50 metų. Mes 1991 m. įkūrėme modernaus meno muziejų.
Antra – Europos parkas Lietuvoje neturi analogų, todėl sunkiai skynėsi kelią į teisinį pripažinimą, nors tiek Lietuvos, teik užsienio ekspertai nė neabejoja parko menine verte ir valstybine reikšme.
Mes ilgai neturėjome oficialaus statuso. Buvome vertinami bendrame miško parkų kontekste. Bet miško parkams keliami kriterijai per menki muziejui po atviru dangumi. Tikrosios vertės nustatymas mums labai svarbus. Tai parodo, kad mes valstybėje – ne nulis.
Įdomu tai, kad muziejų asociacijai priklausome jau 11 metų. Prieš dvejus metus už Europos parko įkūrimą buvau apdovanotas Nacionalinės pažangos premija, o kaip įstaiga valstybinės reikšmės parku mes paskelbiami tik dabar.
– Prieš dvejus metus valstybei leidus atkurti nuosavybę į žemę valstybinės reikšmės miškuose, netikėtai atsirado ir parko sklypo savininkai, siekę įsikurti Europos centre. Ginčas teisme tęsiasi iki šiol.
– Manau, yra asmenų, kurie stengėsi, kad dokumentas dėl parko statuso ilgai neišvystų dienos šviesos. Norintieji susigrąžinti žemę, kurioje dabar yra parkas, turi galingą užnugarį.
Ginčas dėl žemės tebevyksta. Vilniaus apylinkės ir Apeliacinis teismai pripažino, kad buvusių savininkų pretenzijos į žemę nepagrįstos. Skundas buvo paduotas Aukščiausiajam Teismui ir grąžintas svarstyti į Apeliacinį.
Tikiuosi, kad dabar, turėdami dokumentą, kuris įrodo mūsų valstybinę reikšmę, mes lengviau apginsime šią teritoriją.
– Įgiję nacionalinės reikšmės statusą tikriausiai iš valstybės tikitės daugiau, nei vien laimėti ginčą teisme?
– Negalėčiau prognozuoti, bet tikimės abipusio kontakto su valstybe. Tikimės daugiau dėmesio. Yra pasaulyje daugiau panašių nevalstybinių muziejų, tačiau valdžia juos dosniai remia. Mes irgi tikimės didesnės paramos, nes dabartinė yra neadekvati išlaidoms.
Vietoj gaunamų 17 tūkst. litų reikėtų bent 200 tūkst., kad padengtume mokesčius valstybei. Užsienio muziejininkai sako, kad išsilaikyti tegaunant tokią valstybės paramą tolygu stebuklui.
Gaudami didesnę paramą galėtume pasikviesti garsesnių menininkų, rinkos kaina įpirkti jų kūrinius. Papildytume parko kolekciją, taptume įdomesni.
Dabar uždirbame tik tiek, kiek reikia parkui išlaikyti: darbuotojų atlyginimams, milžiniškai teritorijai tvarkyti ir skulptūroms restauruoti. Išlaikyti parką per metus atsieina apie 1 mln. litų.
Beje, skulptūras išlaikyti taip pat kainuoja. Klasikinėms medžiagoms – bronzai, akmeniui – jokios priežiūros nereikia. Jos gali lauke stovėti šimtus metų ir nieko joms nenutinka.
Tačiau kai kurie mūsų parko eksponatai sukurti iš irstančių medžiagų: rūdijančio metalo, medžio. Tai suyra, supūva ar lankytojai sulaužo. Kiekvieną kūrinį suremontuoti kainuoja labai daug. Valstybės parama mums būtina.
Laura Čyžiūtė
