Menotyrininkė Regina Urbonienė apie dailininkės kūrybą rašo:
„Rankų darbo popieriaus kūrimo įgūdžius Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė tobulina jau daugiau kaip dešimt metų. 1994 metais, po apsilankymo Argentinoje jos kūryboje įvyko lūžis – iš žymaus dailininko Ricardo Crivelli ji perėmė meninio popieriaus gamybos kūrybinius metodus, kuriuos taiko iki šiol. Dailininkė labai subtiliai apibūdina patį autorinio popieriaus kūrimo procesą: „Popieriaus lapas – tai kažkas daugiau negu plokštuma, ant kurios piešiame, rašome ar spausdiname. Jame glūdinti paslaptis visada vilioja. Aš pajutau jo atsiradimo žavesį, kai pati pradėjau jį gaminti iš pulpos, savo rankomis pasigamintos masės iš skudurų, augalų, pluošto, iš meldų, cikorijos, plunksnų, pūkų, kiaušinio lukštų, šuns plaukų... iš visko. Kiekvieną kartą, prisiliesdama prie popieriaus paslapties, jaučiuosi tarsi atlikdama savotišką ritualą. Galbūt todėl savo popierius vadinu burtalapiais“.
Daug kūrybinių impulsų dailininkė realizuoja kurdama estampus ir koliažus. Kartais iš daugiasluoksnio autorinio popieriaus Elvyra modeliuoja šviestuvus ir net apimtines skulptūriškas konstrukcijas. Ji išradingai panaudoja rankų darbo popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą. Tai trapi medžiaga, bet dailininkei ji savyje talpina ne tik laikinumą, bet ir amžinybės dvelksmą. Nedidukėje Elvyros dirbtuvėlėje gimsta abstrahuoti didelio formato grafikos lakštai su tapybiškai persidengiančiomis spalvinėmis dėmėmis. Į vientisą meninį audinį įjungiamos kiaurymės, įplėšimai, reljefiniai iškilumai, o netikėčiausios priemonės (virvelės, viela, pagaliukai ar žolės kuokštai) padeda išgauti faktūrų įvairovę. Dažnai sutinkami apskritimo ar spiralės motyvai suvokiami kaip amžinojo gyvybės rato, pasaulio vystymosi simboliai. Prabėgančio gyvenimo tėkmė, būties nepastovumas, metų laikų kaita ir cikliškumas – tai temos, vis sugrįžtančios į Elvyros Kriaučiūnaitės grafikos lakštus. Pastarųjų metų dailininkės kūryboje dekoratyvaus tapybiškumo estetiką užgožia stipriai prasiveržęs emocingumas (matyt, iš dalies nulemtas Argentinoje augusios dailininkės temperamento). Kompozicijose sušvyti aktyvi raudona spalva, pabyra jausmingi reljefiški ar dekoratyvūs, dėmės pavidalo rankų, lūpų, rožių motyvai. Neįprastuose ovalo, širmos ar vėduoklės konfigūracijos lakštuose nuvilnija ritmiški flamenko muzikos atgarsiai, spinduliuoja meilė ir begalinis gyvenimo džiaugsmas, persipinantis su praradimo liūdesiu. Baltos, geltonos, raudonos ir juodos spalvos vėduoklės simboliškai atkartoja žmogaus gyvenimo tarpsnius, nes, pasak autorės, „Argentinoje juk šokama nuo pat vaikystės...“
Visi Elvyros sukurti popieriaus lakštai gali papasakoti savo istoriją. Kiekvienas jų talpina vis kitus prisiminimus, kurių emocinį poveikį menininkė sustiprina spalva. Viename iš naujausių ciklų – „Nesibaigiančiame pasjanse“ – intensyvi bordo vyno atspalvių paletė teigia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Intervencija į šias emocijas – tamsių įvairiakrypčių juostų slinktis, lyg negandų laikas – pažeidžiantis, ir vėl atsitraukiantis.
Daugialypė Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės patirtis sutelpa į trapius ir kartu ilgaamžius jos dėliojamo pasjanso lakštus“.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė gimė Buenos Airės, Argentinoje. 1968 m. baigė grafikos specialybę Vilniaus dailės institute. Kuria ofortus, koliažus, objektus, ekslibrisus, iliustravo knygas. Nuo 1969 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Daugelio parodų ir konkursų laureatė. Kūrinių įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Čiurlionio dailės galerija Čikagoje, A. Tretjakovo galerija Maskvoje, kiti užsienio muziejai bei privatūs meno kolekcionieriai.
