Pirmasis įspūdis apie Evaldą Čingą – tai be galo nuoširdus žmogus. Atvažiavo į Londoną, pabuvo tik pusmetį, suorganizavo renginį, pastūmėjo lietuvius labiau bendrauti... Ir išvyko atgal į Vilnių pas savo meilę. „Burbuliatoriaus“ tėvu kartais pavadinamas Evaldas, nors ir žada lankytis Londone, bet jau ieško įpėdinio „Burbuliatoriaus“ organizaciniams reikalams perimti. Gal susidomėjai tu?
– Gal galėtum pristatyti save skaitytojams? Kiek žinau, esi fotografas...
– Jei atvirai, negaliu vadinti savęs fotografu, esu fotografijos mėgėjas, taip gal būtų tiksliau ir sąžiningiau. Gal tiesiog matau pasaulį kiek kitaip ir tai kartais parodau. Esu kaimietis, iš Kupiškio rajono ir tuo didžiuojuosi (šypsosi). Vilniuje gyvenu nuo 14 metų, kai išvykau mokytis, bet nenoriu būti vilnietis, būti iš kaimo man labiau patinka. Pagal profesiją esu rinkodaros specialistas, kaip kartais sakau kolegoms – būčiau tikras menininkas, jei tik nebūčiau toks punktualus (juokiasi). Renginių organizavimas yra mano darbas. Dar vienas hobis – muzika, esu melomanas, draugams įrašinėju savo muzikinius rinkinius ir dovanoju per Kalėdas. Sunku save pristatinėti...
– Ką veikei Londone?
– Londone atsiradau labai paprastai: ilgai Vilniuje ieškojau darbo, tačiau buvau patriotas ir visada sakiau, kad aš tikrai niekada neišvažiuosiu, bet aplinkybės padarė savo.... Londoną rinkausi tik dėl vienos priežasties – galimybės dirbti ir tuo metu išgyventi. O grįžau atgal iš meilės – labai rimta priežastis. Rimčiausias darbas čia buvo „Burbuliatorius“ (šypsosi). Kadangi jau nebegyvenu Londone, ruošiuosi grįžinėti tik darbo reikalais.
– Kas Londone patinka, o kas ne?
– Londonas labai spalvingas, gal tas labiausiai atperka šiukšlynus, eklektišką architektūrą... Labai patinka parkai, muziejai ir ypač „Tateʼas“. Žmonių atsipalaidavimas. Negaliu pasakyti, kad man Londonas svajonių miestas, o per tuos pusę metų tiesiog bandžiau rasti vietų, kurios man keltų emocijas, ir radau tokių salelių. Labai mėgstu vaikščioti, didžiąją dalį Londono išvaikščiojau skersai–išilgai, draugai stebėdavosi tokiu mano pomėgiu. Man patinka rasti miestą mieste ir jį prisijaukinti. Džiaugiuosi, kad Londone suradau didelį būrį labai gerų draugų ir labai gerų žmonių – jiems visiem suminėti neužtektų popieriaus (šypsosi). Ir man kartais skauda širdį, kad jie ne namie...
– Fotografo akis turbūt labiau pastabi gražioms vietoms...
– ... kurios yra – Bromptono kapinės South Kensingtone, jos tokios senos, gražiai apleistos ir kartu kažkokios romantiškos, Regents kanalas ir Broadway turgus, labai dažnai eidavau ten prie kanalo pasėdėti, o šalia Columbia Road sekmadieniais vyksta labai gražūs gėlių turgeliai ir, atrodo, kad atsidūrei visai kitame mieste. Brick Lane – tiesiog savaitgalio vieta, daug žmonių, klubų, triukšmo, gyvenimo. Paštininko parkas (angl. Postman's Park) – toks mažutėlis pačiame Londono centre, kurį suradau tiesiog vaikštinėdamas, o paskui pamačiau filmą „Closer“, kuriame veiksmas prasideda ir užsibaigia tame parke. Galvoju, o kiek dar nesuradau... Bet čia tos vietos, į kurias nuvesčiau savo draugus.
– Atrodo, kad Tu tikrai ne toks, kuris išvykęs į svetimą šalį, pamirštų apie savo gimtinę... Kas pastūmėjo organizuoti šį tautiečius suburiantį renginį?
– Taip, tu labai teisingai supratai. Kai atvykau čia, pastebėjau, kad lietuviai tarpusavyje nelabai bendrauja, jautėsi toks kažkoks susiskaldymas. Buvo tokių, kurie iki „Burbuliatoriaus“ apskritai nebendravo su tautiečiais... Tai ir kilo mintis pasiskolinti gerą idėją ir padaryti renginį, kuris nieko neįpareigotų, nebūtų jokių taisyklių, o būtų tiesiog proga susitikti. Su Lietuvos „Burbuliatoriaus“ organizatoriais mus siejo draugystė, nesu vienas iš jų, tiesiog susirašėme, pranešiau apie sumanymą ir prasidėjo. Labai džiaugiuosi, kad iš „Burbuliatoriaus“ išaugo daugiau iniciatyvų veikti, daryti, susitikti, bendrauti. Mano tikslas toks ir buvo. „Burbuliatorius“ nėra mano, jis yra visų, kurie tik nenori sėdėti ir burbėti kaip viskas blogai.
– Gal priminsi, kiek kartų jau vyko „Burbuliatorius“ Londone ir kokie žmonės susirenka?
– Per „Spring Awakening“ renginį kovo pirmąjį savaitgalį atidarėme sezoną – buvo šeštasis „Burbuliatorius“. Yra grupė žmonių, kurie visada ateina, būna naujų, bet šiaip visi daugiau ar mažiau pažįstami, vieni per kitus susižino. Mamyčių su leliukais būna (šypsosi).
– Sezonas jau atidarytas – tai renkamės kas antrą pirmadienį prie Tauerio tilto? Ir kad nesuklystume, kada artimiausiu metu susitikimas?
– Dabar dar galvoju neskubėti, kas antrą pirmadienį darysime, kai labiau atšils. Artimiausias susitikimas – balandžio 4 dieną, prie Tauerio tilto, 18 val. 30 minučių Londono laiku.
Kalbėjosi J. Terminaitė
