• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Man geriausiai sekasi tada, kai nereikia vaidinti, kai galiu būti tuo personažu, kurį kuriu, savo herojumi“, – sako Donatas Banionis.

REKLAMA
REKLAMA

Kino ir teatro legenda D.Banionis liko ištikimas savo mokytojo, Panevėžio dramos teatro režisieriaus J.Miltinio jaunystėje įskiepytoms idėjoms – ne vaidinti, bet gyventi teatre.

REKLAMA

Prieš kelerius metus, netekęs gyvenimo draugės ir bendražygės – žmonos Onutės, Donatas Banionis yra tvirtas žmogus, puikiai suprantantis gyvenimo laikinumą. Tačiau į neviltį garsus aktorius nepuola, tik liūdnai palinguoja galva – juk iš pirmųjų Juozo Miltinio teatro aktorių likęs tik jis vienas.

REKLAMA
REKLAMA

Į sceną pateko septyniolikos

Baigusį pradžios mokyklą Donatą jo tėvas siuvėjas atidavė į Kauno amatų mokyklą, nes neturėjo lėšų leisti į gimnaziją. „Tėvas norėjo, kad tapčiau šaltkalviu, bet vietų buvo likę tik keramikos specialybėje, tad ruošiausi tapti keramiku“, – prisimena aktorius. Tuo metu mieste esančiuose Darbo rūmuose pradėjo kurtis saviveiklinis teatras, kuriam vadovavo iš Paryžiaus grįžęs režisierius J.Miltinis. „Norėjau ten vaidinti, bet manęs nepriėmė – buvau per jaunas, tačiau priėmė kitus mano kurso draugus – V.Blėdį, J.Alekną.“ Greitai atėjo tarybų valdžia, Kauno Darbo rūmų teatrą uždarė, o J.Miltiniui pasiūlė suburti teatrą Panevėžyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Režisierius kolektyvą subūrė, galima sakyti, iš bemokslių, kurių nė vienas nebuvo baigęs net gimnazijos. Pateko ten ir Vaclovas Blėdis. Jaunesnis jo draugas D.Banionis taip pat labai norėjo vaidinti.

Kartą, kai teatras atvažiavo gastrolių į Kauną, V.Blėdis nuvedė savo draugą į J.Miltinio grimo kambarį ir pasakė: „Va, tai šitas Banionis, apie kurį aš jums kalbėjau.“

REKLAMA

Režisierius būsimąjį aktorių pakvietė į sodelį: „Moki eilėraščių?“ „Moku“, – ir Donatas deklamavo, bet iš baimės užmiršo tekstą. J.Miltinis nusijuokė ir pasakė: „Rytoj mes grįžtame į Panevėžį, jei nori, galėsi važiuoti kartu.“

„Jaučiausi nepaprastai laimingas, – prisimena D.Banionis, – patekau į teatrą būdamas septyniolikos. Mane priėmė kandidatu į aktorius. Iki karo buvo likę dvidešimt dvi dienos.“

REKLAMA

Tada buvo tikras teatras

Teatro aktoriai gyveno dviejų aukštų bendrabutyje: vaikinai – antrame, merginos – pirmame. J.Miltinis griežtai reikalavo laikytis taisyklių: nustatė, kada reikia grįžti namo, neleido eiti į restoranus, pats tikrino, kada aktoriai keliasi, kada eina gulti, ką ir kada valgo. Kai kurie, neištvėrę tokio persekiojimo, mesdavo teatrą, o tie, kurie liko, daug pasiekė. J.Miltinis nepriimdavo aktorių iš kitų teatrų, jis galėjo dirbti tik su savo paruoštais. Iš jų reikalavo ne vaidinti, o gyventi scenoje. Kai kas dėl to priekaištaudavo: „Argi čia teatras? Čia – tikras gyvenimas, ne teatras!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dabar teatras kitoks, – svarsto D.Banionis. – Aktoriai tapo niekam nereikalingi, galima iš gatvės paimti – ir vaidins. Kažką panosėje burbuliuoja, muziką, dūmus leidžia, miltais pabarsto. Išoriniais būdais vaidmenį kuria, o ne iš vidaus. Bet dabar tokia mada, todėl aš ir nelendu į dabartinį teatrą. Man toks teatras nepatinka, aš tokiam teatrui netinku.“

REKLAMA

Juozo Miltinio teatras Panevėžyje buvo tapęs vienu garsiausių tuometinėje Tarybų Sąjungoje, iš tolimų kraštų čia važiuodavo žmonės spektaklių pasižiūrėti. Provincijos miestas buvo tapęs teatrų sostine, o D.Banionis – tikra žvaigžde. Tačiau ne tokia, kokios yra dabar, tada žvaigždėmis buvo vadinami tik ri menininkai, o ne asmeninio gyvenimo skandalais pagarsėję televizijos laidų vedėjai. Dėl populiarumo daug jaunų mamų Donato vardu savo sūnus pavadino.

REKLAMA

Atspėjo ateitį

Rašytoja Liūnė Janušytė, vokiečių okupacijos laikais grįžusi į Panevėžį, Paryžiuje buvo išmokusi burtų paslapčių. Sklido gandai, kad ji moka taip burti, kad viskas, ką ji sako, išsipildo. Ji pinigų neimdavo, žmonės jai atsilygindavo puslitriu degtinės. O tais laikais degtinės gauti buvo sunku, tik pagal korteles parduodavo. „Pasiėmiau puslitrį ir nuėjau pas ją, – pasakoja aktorius. – Išbūrė, kad greitai vokiečiai suims vieną mano giminaitį, ir kad aš norėsiu pasitraukti iš Lietuvos, bet man nepasiseks. Ir dar pasakė, kad tapsiu teatro direktoriumi. Pamaniau – ji man tikriausiai už tą puslitrį nori įtikti. Tačiau po poros dienų paskambino sesuo ir pranešė, kad vokiečiai suėmė giminaitį Vladą. O karui baigiantis kartu su V.Blėdžiu bandžiau trauktis į Vakarus, bet, kai apsistojome Kalvarijoje, žuvo Vytautas Mačernis, o mes iš Lietuvos išvykti nespėjome. Aštuoniasdešimtaisiais mane paskyrė teatro direktoriumi. Liūnės pranašystės išsipildė ne man vienam.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Buvo „blogas direktorius“

Paklaustas, kaip sekėsi dirbti teatro direktoriumi, D.Banionis atsidūsta: „Blogai. Nenorėjau, bet reikėjo, nes jeigu aš nebūčiau sutikęs, būtų atsiuntę į teatrą svetimą žmogų. Ministerijoje pasakė: arba tu, arba... Aš jau tada buvau autoritetas, jie paisė mano nuomonės. Bijojau, kad atsiųs kokį svetimą žmogų, gali visus aktorius išvaikyti. Sakys – eikit iš čia, nemokšos! Juk mes net konservatorijos nebuvome baigę. Taigi sutikau. Nieko gero nepadariau, bet teatrą išsaugojau. Nemokėjau būti viršininku. Tada netgi šiek tiek mokiausi konservatorijoje – kad turėčiau diplomą ir direktoriumi galėčiau būti. Net ir į partiją įstojau.“

REKLAMA

Išgarsino kinas

Paklaustas, ar kritikuoja sūnaus kuriamus serialus, D.Banionis atsako: „Nekritikuoju, aš jų paprasčiausiai nežiūriu, nes tai – ne menas, o tik banalaus siužeto pasakojimas.“ Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

D.Banionį filmuotis kine pirmą kartą pakvietė legendinis režisierius V.Žalakevičius. „Neseniai peržiūrėjau pirmąjį savo filmą „Adomas nori būti žmogumi“, ir siaubas suėmė. Ten buvo per daug vaidybos. Viskas taip dirbtina pasirodė. Laimė, kad ketvirtame filme „Niekas nenorėjo mirti“ galėjau jaustis laisviau, ten ne vaidinau, bet kūriau personažą. Po pirmos recenzijos, kurioje buvo rašoma, kad tam vaidmeniui esu visiškai netinkamas, sužinojau, kad gavau prizą Kijevo festivalyje. Netikėjau. Kitą dieną laikraščiai paskelbė, kad filmas – geras, bet Banionis tam vaidmeniui netinka. O vėliau šį filmą pasiuntė į Karlovy Vary kino festivalį tuometinėje Čekoslovakijoje. Ten autoritetinga komisija nusprendė apdovanoti mane už geriausią vaidmenį. Nuo to laiko pasidariau „visur tinkamas“.

REKLAMA

D.Banionis labiausiai išgarsėjo A.Tarkovskio filme „Soliaris“. Filmas buvo pasiųstas į Kanų festivalį, bet aukščiausio apdovanojimo negavo, tik „Sidabrinį liūtą“. Po A.Tarkovskio „Soliario“ premjeros D.Banionis gavo laišką iš vienos žinomos Rusijoje moters, tačiau perskaitęs labai supyko ir išmetė jį. Tame laiške buvo rašoma: „Jūs, Donatai, esate puikus aktorius, mes visi labai jus gerbiame, bet aš visų žiūrovų vardu prašau daugiau tokioje „chaltūroje“ kaip „Soliaris“ nesifilmuoti.“ Dabar dėl išmesto laiško gailisi – sako, būtų buvęs vertingas prisiminimas. Kur labiau patiko vaidinti – teatre ar kine? „Kine iš pradžių nepatiko, – atsako aktorius. – Ten operatoriai diktavo: tai iškritai jiems iš kadro, tai vaizdą sugadinai, tai ne taip pasisukai, ne tuo kampu ranką pakėlei. Teatre blogai būti negalėjo – ten buvo daug kančių ir vargų, bet juk J.Miltinis mane prižiūrėjo, auklėjo kaip tėvas. Tikra aktorystė – tik teatre, tačiau dabar jo nebėra, tik visokie cirkai. Nėra tokių spektaklių, kuriuose atsispindėtų žmogaus būtis.“

REKLAMA
REKLAMA

Tapo Putino idealu

Buvęs Rusijos prezidentas, o dabar premjeras V.Putinas kartą yra užsiminęs apie tai, kad pamatęs filmą „Ne sezono metas“, kuriame vaidino D.Banionis, nusprendė pasirinkti karininko profesiją. Ar įmanoma sukurti tokį personažą, kurio kailyje niekada nebuvote atsidūręs? „Prieš filmuodamasis filme „Ne sezono metas“, bendravau su būsimo herojaus prototipu, žvalgu, – pasakoja aktorius. – Jis konsultavo, bet nesakė savo tikrosios pavardės. Tada aš kūriau įdomų personažą – ne žvalgą, o žmogų, kuris įsivėlė į tą veiklą, žinodamas, kad kelio atgal jau nebebus. Jis gerai mokėjo anglų kalbą, vaikystę buvo praleidęs Amerikoje, tad jį ir užverbavo tapti žvalgu. Turėjo žmoną, vaiką, gyveno kaip ir visi žmonės, nebuvo joks didvyris, paprasčiausiai dirbo. Kartu su režisieriumi sutarėme – reikia parodyti, kaip jis jaučiasi, pabandėme, o scenaristai pakėlė vėją – ką čia tas Banionis vaidina? Ne toks turėtų būti tarybinis karininkas, didvyris turėtų būti. O mes kūrėme tikrovišką personažą. Juk iš tiesų sunku gyventi žmogui lyg ant peilio ašmenų. Tas karininkas tada man kalbėjo – aš ilgai negyvensiu, nes per daug žinau. Ir iš tiesų – jis mirė praėjus porai metų po filmo pastatymo. Manau, kad jį likvidavo. Nusifotografavome kartu. Nei aš – herojus, nei jis – herojus, bet mane taip pat „likvidavo“ po dviejų mėnesių filmavimo, pasakė, kad „neherojiškai atrodau“.



Sūnūs pasekė tėvo pėdomis

REKLAMA

Pradėjęs filmuotis aktorius labai daug važinėjo, o jo žmona Onutė namie augino sūnus. Donatui buvo labai svarbu geri šeimos santykiai ir žmonos parama, tai jam padėjo siekti karjeros. „Mes buvome gera šeima, – prisimena D.Banionis. – Kol grįždavau iš filmavimosi, namais rūpindavosi Onutė.“

Abu Donato ir Onutės sūnūs pasirinko režisūrą. Gal tėvas paskatino? „Neskatinau, paprasčiausiai nesikišau. Neraginau ir nestabdžiau. Vyresnysis sūnus Egidijus Maskvoje studijavo Istorijos ir archyvų institute. Manau, kad neturėjau lemiamos įtakos nei vienam, nei kitam. Tik tiek, kad jie abu užaugo teatre. Sakydavau: „Nori būti kine? Būk. Tai bus tavo vargas, pamatysi.“

D.Banioniui teko vaidinti savo sūnaus Raimundo statytame spektaklyje „Susitikimas“. Kaip jautėtės, kai režisavo sūnus? „Pasitardavome, bet dažniau Raimundas leido mums su Regimantu Adomaičiu patiems dirbti. Tai buvo paskutinis mano vaidmuo scenoje. Ir gerai – daugiau nebenoriu, pavargau. Juk su šiuo spektakliu apvažiavome visą Rusiją: Tiumenėje, Nižnij Novgorode, Peterburge, Mask voje buvome, gastroliavome Kijeve, iš viso suvaidinome 54 spektaklius.“

Rusai apdovanoja, lietuviai pavydi

REKLAMA

Didžiųjų Rusijos miestų gatvėse aktorių D.Banionį žmonės iki šiol atpažįsta. Ir tai nenuostabu – juk jis daugybėje rusiškų filmų filmavosi. Šiais metais D.Banionis gavo Rusijos apdovanojimą – Garbės ordiną už indėlį į teatro meną. „Jį man įteikė Rusijos pasiuntinybėje liepos devintą dieną, – pasakoja aktorius. – Nežinau, už ką mane apdovanojo, matyt, už viso gyvenimo kūrybą. Juk aštuoniasdešimt procentų filmų, kuriuose vaidinau, buvo sukurti Rusijoje. Tuo apdovanojimu didžiuojuosi, nesipurtau jo, nors kai kam tai labai nepatinka. Jau sulaukiau skambučių – sakė, parsidavėlis esu. Na, ką galima atsakyti žmonėms, kurių supratimas baigiasi ties jų kiemo vartais?“

Jadvyga Dautartienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų