Balandžio 25 d. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ aistruoliai vėl mėgavosi svečių šokiu – pagrindines partijas šiame margame balete buvo pakviesti atlikti šokėjai iš Kijevo – Natalija Domračeva (Kitrė) ir Viktoras Iščiukas (Bazilis).
Skirtingai nuo balandžio 23 d. „Gulbių ežero“, kurį dėl žiūrovų antplūdžio teko stebėti stačiomis, pagal Miguelio Cervanteso romaną sukurto baleto spektaklyje buvo matyti viena kita tuščia vieta. Svečiai – Kijevo operos ir baleto solistai, daugelio baleto konkursų prizininkai. Jų tvarkaraštyje, matyt, Vilnius atsirado ne visai planuotai: nes Iščiuko asmeniniame tinklapyje minimi jo pasirodymai tik Michailo teatro (Sankt Peterburgas) „Don Kichote“ balandžio 4 ir gegužės 5 dienomis.
Kijeviečių šokiui būdingas pasitikėjimas savimi ir gera šokio technika. Nedidelio ūgio artistai išsiskyrė vikrumu, šokio azartu, klasikinio šokio efektais, kurie skirti abstulbinti ir sužavėti. Šis akinantis ryškumas – svarbi klasikinio šokio artisto savybė, garantuojanti pirmąsias vietas tarptautiniuose renginiuose, bet ne visada prisidedanti prie šokėjo individualybės atsiskleidimo. Jos, ko gero, „Don Kichoto“ tipo spektakliuose ne tiek daug ir reikia, nes čia personažų charakteristikos paviršutiniškos, joms užtenka organiškesnės elgsenos ir vieno kito komiško štricho.
Natalija Domračeva-Kitrė ir Viktoras Iščiukas-Bazilis. Martyno Aleksos nuotrauka.
Tai, kad šokėjams netenka galvoti apie šokio tekstą ir jame glūdinčius pavojus – jau didžiulis privalumas. Gerai nuteikė Kitrės-Domračevos pasirodymas miesto aikštėje – lengvi, grakščiai užbaigiami jos šuoliai ir spartūs sukiniai prisidėjo prie savimi pasirūpinti galinčios merginos paveikslo sukūrimo.
Pirmajame paveiksle solistai vaidino raiškiai ir gyvai – vienas su kitu koketavo, regzdami planą, kaip gauti Lorenco palaiminimą sutuoktuvėms. Kitrė-Domračeva energingai pašoko variaciją, prisodrinusi ją aistringų šuolių ir piruetų, o šokyje su Kitrės draugėmis Bazilis-Iščiukas spinduliavo ryžtą papirkti žiūrovus efektingais šokio siluetais ir detalėmis.
Tiksliai viešnia pašoko variaciją Don Kichoto sapno scenoje – galbūt joje norėjosi daugiau nuotaikos pustonių, subtilesnių detalių, kuriuos geriau atskleistų įsivaizduojamą Dulcinėjos paveikslą.
Antrojo veiksmo pradžioje suvaidinta Bazilio savižudybė ir po jos sekusi laiminga pabaiga buvo paryškinta organiškomis vaidybos detalėmis ir visuotinu džiūgavimu, atvedusiu į paskutinįjį paveikslą, kuriame buvo švenčiamos triumfališkos vestuvės. Čia pagrindiniai herojai vėl stebino virtuoziškais triukais – šuolių ir įvairiausiai derinamų sukinių kaskadomis su grakščiais ir sklandžiais junginiais, leidžiančiais sukurti vientisą choreografinį paveikslą. Nustebino ypač greiti ir tikslūs Domračevos sukiniai, atlikti lyg be jokių pastangų.
Natalija Domračeva-Kitrė ir Viktoras Iščiukas-Bazilis. Martyno Aleksos nuotrauka.
Natalija Domračeva-Kitrė ir Viktoras Iščiukas-Bazilis. Martyno Aleksos nuotrauka.
Po ilgesnio laiko tarpo ypač smagu buvo vėl pamatyti Eglės Špokaitės Mersedes – kiekvienas jos judesys pasineria muzikoje, jos ne iliustruodamas, bet kurdamas paralelinę plastinę istoriją. Kaip visad giliai, prasmingai nuskambėjo Čigonės šokis antrajame paveiksle – jame skleidėsi ir ilgesys, ir jį nugalėti mėginantis aistringas mėgavimasis šia akimirka, negalvojant, kas įvyks netrukus. Prasminių detalių, pertiekiamų subtiliais judesiais, apstu buvo ir Mersedes šokyje Tavernoje – pasitelkdama efektingas drabužio klostes, solistė perteikė spalvingą paslaptingos moters paveikslą.
Nerijus Tauskus-Espada ir Eglė Špokaitė-Mersedes. Martyno Aleksos nuotrauka
Eglė Špokaitė-Mersedes. Martyno Aleksos nuotrauka
Eglė Špokaitė-Mersedes. Martyno Aleksos nuotrauka
Nerijus Tauskus įsijautęs kūrė Espados įvaizdį – raiškumu, savimyliška toreadoro elgsena sudomino pirmasis jo pasirodymas šokyje su skraistėmis, o čigonų stovykloje jis netausojo jėgų, norėdamas perteikti muzikoje skambančius egzotiškus ir laukinius jausmus.
Nerijus Tauskus-Espada ir Eglė Špokaitė-Mersedes. Martyno Aleksos nuotrauka
Po čigonų scenos sekusiame Sapno paveiksle pastebimai sustiprėjusiu pasitikėjimu savimi, tiksliomis pozomis ir šuolių polėkiu maloniai nustebino Nailia Adigamova, o Julija Turkina sukūrė žaismingą ir grakštų Amūro paveikslą.
Julija Turkina-Amuras. Nailia Adigamova-Driadžių valdovė. Martyno Aleksos nuotrauka
Nailia Adigamova-Driadžių valdovė. Martyno Aleksos nuotrauka
Adigamova gerai pašoko ir paskutiniojo paveikslo įterptinę variaciją – kaip jau tapo įprasta, šioje scenoje vėl puikiai pasirodė Olga Konošenko, iki smulkmenų perpratusi savosios variacijos techninius ir jausminius niuansus, paskleidusi salėje pavydėtiną lengvumu ir grakštumu spinduliuojančią nuotaiką.
