Sunku pasakyti, ar rami, sausoka dokumentinių kadrų, nuotraukų ir muzikos lydima Davido Leafo ir Johno Scheinfeldo dokumentinė juosta „Jungtinės Valstijos prieš Johną Lennoną“ (2007) gali privilioti standartinį jauną žmogų, kuriam Johnas Lennonas vis dėlto yra jau seniai išblėsusių laikų figūra, kai seni ir nepažįstami veidai ekrane įkyriai tebedėsto savo tiesas. Vyresniam žmogui šis filmas suteikia didžiulį malonumą – su sąlyga, kad žiūrėdamas meistriškai supintą sąmokslo voratinklį žiūrovas nepamiršta naudotis savo smegenimis.
Dėl J. Lennono asmenybės ar politinių pažiūrų galima ginčytis iki nukritimo – genijus, taikdarys ar ekscentrikas, tačiau svarbiausia nepamiršti kelių dalykų. Tas žmogus visada turėjo savą pasaulio viziją ir pagal ją keitė muziką, meną ir visą pasaulį. Politikams jis tebuvo trisdešimtmetis „piemuo“, tačiau tas „piemuo“ puikiausiai suvokė turintis ginklą – savo šlovę, charizmą ir humoro jausmą. „Na, gėlių vaikai nieko nepešė, pabandysim ką nors kita“, – ir štai jums spaudos konferencija baltame maiše. Visa Amerika netekusi žado žiūri į ketvertą iš Liverpulio, visai patenkintą faktu, kad jie yra populiaresni už Jėzų Kristų.
Būtų keista, jei prie populiaraus, protestuojančio prieš karą Vietname J. Lennono nesistengtų prisimeilinti visokio plauko politikai. Tokie radikalai kaip Abie Hoffmanas ar Jerry Rubinas bei „Juodosios panteros“ taip ir liko JAV politikos reiškiniai; kiti, ir visai netikėtai, peržengė sienas – SSSR išgarbinta (ir daugybės anekdotų heroje tapusi) „laisvės kalinė“ komunistė, dabar universiteto profesorė afroamerikietė garbanė Angela Davis 1972 metais gavo dovanų dainą ne tik iš Johno Lennono, bet ir iš „Rolling Stones“.
Natūralu, kad barzdotų hipių sambūriai, pagal būgnelių barškėjimą monotoniškai raginantys gyventi taikiai, gadino nervus prezidentui R. Nixonui. Užuot darniomis gretomis žygiavęs kariauti už jūrų marių, jaunimas rengė protesto maršus Vašingtone. Paprasčiausia išeitis buvo tiesiog nepratęsti imigracinės vizos tuo pagrindu, kad kadaise Anglijoje J. Lennonas rūkė marichuaną. Masinio tuometinio apspangimo požiūriu tai buvo be galo juokinga, tačiau advokatas Leonas Wildesas leidimą gyventi JAV išpešė tik 1975 metų spalį, kai Johnas Lennonas šventė ne tik savo, bet ir Seano, sūnaus su Yoko Ono, gimimą.
Tarp visų „protingų“ žmonių, radusių reikalą papasakoti apie Johną Lennoną (tiksliau – apie save) išsiskiria Yoko Ono. Kitaip ir būti negali, žinoma, tačiau būtent ties šita moterimi ir tebekabo didysis „klaustukas“. Kiekvienas bent šį tą apie „The Beatles“ nutuokiantis žmogus kažkokią nuomonę apie ją neišvengiamai jau turi ir ši juosta jos veikiausiai nepakeis. Akivaizdu, kad filmas, nepaisant visų objektyvių ketinimų, buvo sukurtas prisilaikant Yoko platinamos „oficialios“ jų meilės istorijos – pavyzdžiui, iš vaizduojamo laikotarpio visiškai dingęs garsusis „prarastasis savaitgalis“, užtrukęs pusantrų metų, kai 1973–1974 metais Johnas oficialiai leidus Yoko) gyveno su sekretore May Pang.
Beje, būtent May Pang viename interviu geriausiai yra apibūdinusi Johno Lennono pažiūras: „Jis visada sakėsi esąs chameleonas ir tikrai tikėjo tuo, ką sako tą akimirką. Tačiau tai nereiškia, kad po kažkiek laiko jis nemanė kitaip“.
Renata Šutovaitė
