Rotušės aikštėje Vilniuje pradedami ryškiausio 2009 metų žiemos renginio – „Ledinio baroko“ – paruošiamieji darbai.
Vasario 21–28 dienomis Rotušės aikštėje įsikurs „Ledinis barokas“. Iš dviejų šimtų tonų ledo pačiame sostinės centre vos per keturias dienas iškils 4–5 metrų aukščio įspūdingiausių Vilniaus baroko pastatų ledinių kopijų miestas. Šiuo renginiu tęsiamas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ renginių ciklas.
„Ledinio baroko“ idėja gimė dar prieš keletą metų. Jos autorius Mykolas Vildžiūnas pasakojo, kad keičiantis valdžioms abejojančių projekto įgyvendinimu buvo, tačiau nepaisant to, jis prasidėjo. Daugiau žiūrėkite videoreportaže.
Šventės sumanytojas ir režisierius Mykolas Vildžiūnas žadėjo įspūdingą atidarymo reginį, kurio metu ledo statiniai susilies su vaizdo projekcijų ir šviesų šou, o tuo pat metu žynys Lizdeika („G&G Sindikatas“ lyderis, Gabrielius Liaudanskas, geriau žinomas kaip Svaras) papasakos Vilniaus gimimo istoriją repo rimtu. Aštuonis vakarus atviroje erdvėje linksmins klubinės muzikos atlikėjai, savaip interpretuojantys barokinius kūrinius. Norintiems pažinti baroko paveldą projekto metu vyks įvairiausi užsiėmimai, žaidimai, edukacinės ekskursijos.
„Balsas.lt“ išskirtiniame interviu projekto „Ledinis barokas“ meno vadovas ir skulptorius Mindaugas Tendziagolskis pasakoja, kaip gimsta ledo skulptūros, kaip pavyksta nesušalti - „nepavirsti į pingviną“ bei kiek autentiškumo atsispindės skulptorių kuriamuose baroko pastatuose.
- Kaip gims skulptūros, kaip jos bus pradėtos daryti?
- Pirmiausia ledo kubus sukelsime vienus ant kitų. Kai jie jau bus vientisa masė, tuomet pradėsime drožti - su įvairiais įrankiais: kaltais, motoriniais pjūklais, kirviais, mačetėmis, ugnimi. Glostysime rankomis, kad labiau blizgėtų. (Šypsosi.)
Kiekvienas skulptorius turi po du asistentus, tokia gera fizinė jėga. Atvažiavo pas mane brolis – tvirtas vyras, jis padės man užkelti ledo luitus į viršų.
- Ledo skulptūras pagal užsakymus darote jau ne vienus metus. Kuo skiriasi darbas patalpoje ir atviroje erdvėje, kai jis susijęs su gamta, miestiečiais?
- Čia yra įdomiau. Nes kai įlendi į šaldytuvą – daugiau nieko nematai, tiktai ledą. Čia pabendrauji su žmonėmis. Aišku, miške būtų dar įdomiau dirbti, tačiau urbanistinėje erdvėje irgi smagu. Vaikšto žmonės, keičiasi.
O šiaip tai dirbi ir nematai, kur dirbi. Šaldytuve ištisai irgi nebūnu, tik išsitraukiu ledą į nešildomą patalpą, nes prie minus dvidešimt laipsnių temperatūros pavirsčiau į pingviną ar dar ką nors... (Juokiasi.)
- Ar netrukdo krintantis sniegas, šaltis?
- Netrukdo. Net nemačiau, kad sninga, tik kai pasakėte, pastebėjau. Kai dirbi, įsijauti - gali nieko nematyti aplinkui. Jei imsi dairytis, gali nesąmonių pridaryti.
Apie šaltį nėra kada galvoti. Visi dirba suprakaitavę. Prakaitas žliaugia. Net jei ir būtų minus penkiolika, prakaitas žliaugtų, nes vienas ledo kubelis sveria 50 kg, o juos pakilnoti rankomis reikia. O jų daug. Ir kiekvieną reikia apvartyti, apčiupinėti rankomis, apipjauti.
- Kas ir kokius „Ledinio baroko“ pastatus darys? Ir kiek jų bus?
- Dirba septyni skulptoriai, kiekvienas stato savo ledo pastatą. Kazimiero bažnyčią – Raimondas Dičius, Bazilijonų vartus – Kęstutis Lanauskas, Petro ir Povilo bažnyčią – Marius Zavadskis, Jonų bažnyčią – Rimantas Milkintas, svečias iš Vokietijos skulptorius Pablo Wendelis – Šv. Kotrynos bažnyčią, Kęstutis Svirnelis – Visų šventųjų, o aš – Augustinų bažnyčią.
- Ne kartą buvo akcentuota, kad skulptoriai improvizuos, o ne kurs tikras pastatų kopijas. Kur bus ta riba tarp kopijavimo ir interpretacijos?
- Čia yra darbas ne tik rankoms, bet ir galvai. Turi suvesti, turi interpretuoti, turi konceptualiai galvoti. Darant kopiją mažiau galvojimo. Bet juk tikslias kopijas gali apžiūrėti gyvai, kam jas dar atkartoti. Žinoma, aktualu, kad žmogus atpažintų pastatą. Todėl turi būti kažkoks panašumas ir laisva autoriaus interpretacija, kuri padėtų žiūrinčiajam įsigilinti į sąvoką, kas yra apskritai barokas, ką jis reiškia tam menininkui ir t. t.
