„Aš nekenčiu menininkų. Juos reikėtų sušaudyti. Iš pradžių menininkus, o paskui - visokius parodų organizatorius“, - pokalbį pradeda Klaipėdos dailės parodų rūmų parodų kuratorius, menininkas Darius Vaičekauskas, neseniai su Liudu Andrikiu ir Vladu Balsiu pristatęs parodą „Misija“.
Turi meno kūrėjo statusą. Kaip jį įsigyti?
Vienas kelias yra stoti į kokią nors kūrybinę sąjungą, o kitas kelias yra pateikinėti paraiškas, visokius popieriukus Kultūros ministerijai. Aš, pavyzdžiui, tą statusą gavau įstojęs į Fotomenininkų sąjungą.
Tai kuri meną?
Aš? Kiekvieną dieną.
Nieko nedarymas - irgi menas?
Jeigu tai yra neatsitiktinis dalykas, bet sąmoningai nukreiptas veiksmas, tai taip.
Teko girdėti, kad dalyvavai Klaipėdoje organizuotame projekte „Nedarbo laikas“, kurio metu buvo uždarytos galerijos, o menininkai atsisakė kurti.
Tai buvo Vlado Balsio projektas. Taip, aš jame dalyvavau. Mano kategorija buvo C, t.y. turėjau nekurti vieną savaitę.
Kiekvienas galėjo pasirinkti kategoriją, aukščiausia kategorija buvo F, t.y. nekurti visą gyvenimą. Visam gyvenimui atsisakyti kūrybos pasirinko tik Nežinomas Dailininkas.
Jis gali kurti kaip kita asmenybė.
Kiekvienas kūrėjas gali tai daryti. Man irgi patinka kurti ne savo vardu. Tada gali manipuliuoti, apgaudinėti žmones, nes menas ir yra žmonių apgaudinėjimas.
Ar menas turi juoktis iš savęs, iš žiūrovų, iš kūrėjo?
Privalo. Nekenčiu rimto, oficialaus meno.
Jeigu žiūrovas turi žinių, praktikos toje srityje, tai jis gali ironiškai žiūrėti į ironiškus darbus, bet dažnai būna, kad į ironiškus kūrinius žiūrovas žiūri rimtai, nes jų nesupranta.
Bet ar ironija negali sutrukdyti suprasti tikrai rimtų kūrinių?
Nėra bendro suvokimo, kuris yra visiems pritaikomas, yra tik kiekvieno asmeninės interpretacijos.
Gerai, kai žmogus turi kritinį - analitinį mąstymą. Į rimtus dalykus ir reikia žiūrėti kritiškai, ironiškai.
Neseniai Klaipėdos dailės parodų rūmuose kartu su Liudu Andrikiu ir Vladu Balsiu pristatei projektą „Misija“. Parodų salėje buvo rodomas tavo filmas, kuriame galima pamatyti paprastai nufilmuotus, tačiau keistai, „kosmiškai“ atrodančius kasdieninius daiktus.
Pati filmavimo koncepcija buvo dokumentinio pobūdžio. Aišku, krypstama į vaizdo išgryninimą, minimalizmą, bet jokios vaidybos nėra. Du žmonės, mėtantys lėkštę, vaidino, bet jie vaidino visai kitame filme.
Ar daiktai aplink mus ir lieka mums kosmosas, nepažinios erdvės?
Vienas iš meno suvokimo būdų - kad menininkai parodo kasdieniškus daiktus, bet visiškai kitokiu rakursu. Kas įdomiausia, aš pats į aplinką pradėjau žiūrėti visiškai kitomis akimis ir pamačiau keistų dalykų.
Fone skamba balsas, skatinantis atsisakyti savo sąmonės, pranašaujantis, kad ateis nauja karta... Ar šį tekstą rašei pats?
Ne, tai yra mano „parazituotas“ tekstas. Jis yra interpretuotas, perdirbtas pagal Sirijos aukštųjų valdovų, tokių pranašų tekstus. Tai neatsitiktiniai žodžiai, aš juos sąmoningai rinkau iš tam tikrų šaltinių...
Su ironija, su juoku?
Viskas yra su ironija. Pats filmas irgi iš dalies su ironija. Jis kartais rimtas, gal baugus, bet, be abejo, jis turi daug ironijos.
Iš kur filmo idėja?
Sumanymas buvo toks: 1965m. išėjo: Jean-Luc Godard filmas „Alfavilis“, pagal kurį padarė interpretaciją Valentinas Klimašauskas - „Alfa Vilnius“. Mano filmo sumanymas yra, kad toje „linijinėje perspektyvoje“ atsiranda trečias narys, taigi atsiranda trikampis, uždara sistema. Ir taip atsiranda Omeganida, tokia keista erdvė, kurioje, kaip manoma, gali gyenti dingusi mėnulio civilizacija. Tai yra tiesog trečias veikėjas tokioje kultūrinėje interpretacijoje.
„Misija“ buvo satelitinė paroda tarptautinio projekto „Spacemission - flight into fiction (Kosminė misija - skrydis į fikciją)“ Dažnai dalyvauji tarptautiniuose projektuose?
Ne visada išeina juose dalyvauti, bet manau, kad tai naudinga. Tiesa, ir pačiam dažnai tenka ką nors organizuoti (parodas, projektus...), tai į tuos projektus ne visada suspėju.
Ar Klaipėdoje jaučiamas skirtumas tarp oficialiosios ir undergroundinės kultūros?
Taip, jaučiasi. Oficialiam lygmeny stengiamasi nepastebėti tos neoficialiosios kultūros apraiškų. Stengiamasi apie ją daug nekalbėti. Viskas yra gerai, kas yra oficiozinė kultūra: graži, nepavojinga, tvarkinga...
Ar kultūra turi būti pavojinga?
Aišku, kad turi! Menas negali būti gražūs. Tai yra buržujiškas požiūris į meną. Jeigu nori, kad menas būtų gražus - tai jau degraduoji.
Miglė ANUŠAUSKAITĖ
