Čingizas Aitmatovas buvo populiariausias Kirgizijos rašytojas ir buvusios SSRS literatūros žvaigždė. Pastaruosius metus jis dirbo Kirgizijos pasiuntiniu Briuselyje, jo aiški parama Kirgizijos revoliucijai atvedė nemažą dalį šalies elito į opozicijos gretas. Rašytojo netektis vertinama kaip didelis smūgis visai posovietinės erdvės kultūrai, rašo „Lietuvos žinios“.
„Neliko didelio draugo“, – pareiškė buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, sužinojęs, kad Vokietijoje mirė garsus sovietinis rašytojas Čingizas Aitmatovas. Jo gimtojoje Kirgizijoje šeštadienis, birželio 14-oji, paskelbta gedulo diena. Tądien šalyje vyks atsisveikinimas su rašytoju. Č.Aitmatovas atguls amžinojo poilsio Ata Beito muziejaus-memorialo komplekse netoli sostinės Biškeko, kur palaidotas ir jo tėvas, vienas pirmųjų Kirgizijos komunistų ir regioninių partijos sekretorių, Torekulas Aitmatovas. Č. Aitmatovo giminės sakė, jog tokia buvo rašytojo valia.
79 metų Kirgizijos liaudies rašytojas kurį laiką sunkiai sirgo, gydėsi Vokietijoje, ten ir mirė, o vakar jo palaikai turėjo būti parskraidinti į tėvynę. Į Niurnbergo kliniką Č. Aitmatovas buvo paguldytas gegužės viduryje, jam diagnozuotas sunkios formos plaučių uždegimas ir inkstų nepakankamumas. Jis buvo gydomas intensyvios terapijos palatoje, nugramzdintas į dirbtinę komą.
Klajoklio kelias
Č.Aitmatovas gimė 1928 metais Kirgizijos Šekero kaime. Jo tėvas buvo sovietinis veikėjas, tačiau 1937 metais buvo apkaltintas „buržuaziniu nacionalizmu“, areštuotas ir po metų sušaudytas. Motina totorė buvo vietos teatro artistė. Vardas Čingizas berniukui buvo duotas garsiojo užkariautojo Čingischano garbei. Ankstyvoje vaikystėje jis su šeima, kaip ir daugelis to meto kirgizų, gyveno klajoklių gyvenimą. Č. Aitmatovo vaikystėje Kirgizstanas išgyveno didelę transformaciją – iš atokaus Rusijos imperijos pakraščio virto sovietine respublika. Būsimasis rašytojas mokėsi sovietinėje Šekero mokykloje. Labai jaunas jis pradėjo dirbti. 14 metų Č. Aitmatovas buvo kaimo tarybos sekretoriaus padėjėjas. Vėliau jis išmėgino daugybę darbų – buvo mokesčių rinkėjas, krovikas, inžinieriaus padėjėjas... 1946 metais Č. Aitmatovas įstojo mokytis į Frunzės žemės ūkio akademiją, bet vėliau šiuos mokslus iškeitė į literatūros studijas Maksimo Gorkio literatūros institute Maskvoje, ten gyveno 1956-1958 metais. Kitus 8 metus jis dirbo laikraščio „Pravda“ korespondentu. Pirmosios jo publikacijos pasirodė rusų kalba. Tuo metu prasidėjo intensyvus Č. Aitmatovo kūrybos laikotarpis: buvo išspausdinti jo apsakymai, romanai rusų, kirgizų kalbomis.
Įvertintas pasaulyje
Č. Aitmatovas priklauso pokarinei sovietinių rašytojų kartai. Pirmas svarbus jo kūrinys buvo 1958 metais išleista apysaka „Džamilia“. Ji išgarsino rašytoją ne tik visoje SSRS, bet ir užsienyje. Louisas Aragonas apibūdino kūrinį kaip vieną gražiausių pasaulyje mielės istorijų. Už šią apysaką Č. Aitmatovas 1963 metais buvo apdovanotas Lenino premija – aukščiausiu Sovietų Sąjungos apdovanojimu, vėliau už trumpų apsakymų rinkinį „Sudie, Giulsary!“ pelnė Valstybinę premiją.
Č. Aitmatovo kūriniai buvo verčiami ir į lietuvių kalbą, bene labiausiai žinomas jų – 1980 metų romanas „Ilga kaip šimtmečiai diena“, pagal kurį Jaunimo teatre buvo sukurtas Eimunto Nekrošiaus to paties pavadinimo spektaklis. Jame vaidino daug iškiliausių Lietuvos teatro aktorių, spektaklis sulaukė didžiulio populiarumo ir daug metų buvo rodomas.
Beje, labai paplito ir net iki šiol vartojamas šiame Č. Aitmatovo kūrinyje pavartotas terminas „mankurtas“, rašytojo paimtas iš turkų mito ir reiškiantis žmogų be istorinės atminties, apskritai nemąstantį.
Atgimę mitai
Č. Aitmatovo kūryba pasižymi kai kuriais tik jam vienam būdingais unikaliais elementais. Jis labai domėjosi mitologija ir savo kūryboje ją transformavo bei perkėlė į modernaus gyvenimo kontekstą. Šis principas dominuoja jo kūryboje – kiekvienas jo apsakymas paremtas mitu, legenda, liaudies pasaka.
Kitas svarbus autoriaus kūrybos aspektas – artimumas mūsų „mažiesiems broliams“ – gyvūnams, nes jų ir žmogaus gyvenimas neatskiriamai susijęs. Du pagrindiniai „Sudie, Giulsary!“ charakteriai yra žmogus ir jo žirgas. Vienas reikšmingiausių romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ yra kupranugaris. 1988 metų „Ešafotas“ prasideda ir baigiasi pasakojimu apie didžiąją vilkę ir jos vilkiuką; žmonės įžengia į naratyvą, bet jų gyvenimai susipynę su vilkų.
Dvasiškai artimas Rusijai
Daugelio rusų manymu, Č. Aitmatovo netektis yra didelis praradimas posovietinės erdvės kultūrai, nes šis autorius buvo svarbi jungiamoji grandis. Rusai jį laiko dvasiškai artimu Rusijai, savu rašytoju, gerbia Č. Aitmatovą už tai, kad sugebėjo išlikti sąžiningas ir nepaperkamas sunkiausiais sovietinei literatūrai metais, vadina jį pavyzdžiu rusų inteligentijai brežneviniu laikotarpiu.
Kaip sakė M. Gorbačiovas, tai „buvo viso rusakalbio pasaulio rašytojas, ir Europa ji taip pat gerai pažinojo“. 2008 metai Kirgizijoje paskelbti Č. Aitmatovo metais, šiemet jam būtų sukakę aštuoniasdešimt. Pastarosiomis dienomis Turkijoje buvo svarstoma galimybė siūlyti jį kandidatu gauti Nobelio literatūros premiją, šią iniciatyvą palaikė visos tiurkų kalbų grupės valstybės.
Be literatūrinio darbo, Č. Aitmatovas dar buvo Kirgizijos ambasadorius Europos Sąjungoje, NATO, UNESCO, o pastaruosius 16 metų – Kirgizijos pasiuntinys Beniliukso šalyse. Jo sūnus Askaras Aitmatovas buvo Kirgizijos užsienio reikalų ministras.
Be to, Č. Aitmatovas stojo į Kirgizijos revoliucijos pusę ir taip paskatino daugelį politikų prisidėti prie opozicijos režimui. Tomis dienomis paprašytas tai pakomentuoti Č. Aitmatovas sakė: „Aš nestojau į revoliucijos pusę. Aš visuomet buvau demokratijos ir tautos pusėje.“
