LTV laidos „Gamtos patruliai“ vedėjas svajoja apie kitokią Lietuvą, apie kaimą, kuriame ant savo žemės nedusinami iš stambiųjų fermų sklindančia smarve galėtų triūsti mūsų žemdirbiai.
Tai viena populiariausių laidų, o jos vedėjas Daumantas Butkus žiūrovus stebina principingumu ir gebėjimu taktiškai, bet negailestingai spausti prie sienos gamtos teršėjus.
Smagu neužsisėdėti
Pavasaris – daug kam nuostabiausias metų laikas. Tačiau žiūrint „Gamtos patrulius“ peršasi mintis, kad Daumantui Butkui nutirpęs sniegas apnuogina dar daugiau aplinkosaugos problemų, pasiūlo aktualių temų?
Pirmą sezoną, prieš ketverius metus, išties bijojome, kad sniegas paslėps negerus tautiečių darbelius – šiukšles, atvirai tekančias kanalizacijų nuotėkas ir pan. Tačiau atsitiko priešingai – ėmė rastis kur kas gilesnių temų, nei prišiukšlinti miškai ar nuotėkomis apdergtos pakrantės. Gamtos niokotojai visais metų laikais brakonieriauja, stato namus ten, kur nederėtų, srutomis teršia kaimynų, o dažnai ir savo šulinius ir apskritai spjaudo į įstatymus.
Kaip atsitiko, kad vedęs laidą „Tarp miesto ir kaimo“, dar anksčiau dirbęs radijuje ėmėtės gamtosauginės tematikos?
Smagu, kai neužsisėdi vienoje vietoje. Mes, žurnalistai, esame „žmonės be profesijos“, nežinome nieko, bet žinome, kaip sužinoti. Tai pirma tokio pobūdžio TV laida apie ekologiją Lietuvoje. Tiesiog tuo metu, 2007 m., kartu su prodiuseriu Justinu Milušausku ir kolege Sandra Kučinskiene pamanėme, kad laikas rengti tokią laidą. Žmonės ėmė domėtis ekologišku gyvenimo būdu, ekologija tapo netgi mada. Ir pataikėme – per ketverius metus „Gamtos patruliai“ tapo keiksmažodžiu apsileidėliams, informacijos šaltiniu ieškantiesiems kitokio gyvenimo būdo.
Viešumas baisiau už velnią
Kokius mokslus esate baigęs? Gal kyla noras dar ko nors mokytis? Kuo žavi žurnalisto profesija?
Pasigirti, deja, galiu tik trimis nebaigtais aukštaisiais: istorija, rusų filologija ir lietuvių filologija. Svajoju kada nors įgyti žurnalisto diplomą. Matyt, per vėlai susitupėjau. Žurnalisto duona man skani tuo, kad verčia visuomet ieškoti, domėtis ir atrasti. O atradimo džiaugsmas – geriau už skaniausią kepsnį. Kaskart tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Bendravimas su žmonėmis yra vertybė. Smagu ir tai, kad vykdamas filmuoti niekada nesi tikras, kokią medžiagą parsiveši. Būna, kad grįžtame tuščiomis.
„Gamtos patruliai“ ne vienam gamtos niokotojui kelia siaubą. Esate baisesni už uniformuotus pareigūnus, nes turite filmavimo kamerą. Koks jausmas apima įvarius į kampą kokį nenaudėlį?
Na, ne tokie jau mes ir baisūs. Nebent tuo, kad viešumo kaip velnias kryžiaus vengia juodus darbelius darantys piktadariai, o dar labiau tie, kurie juos dangsto. Gaila, tačiau dažnai susiduriame su apgailėtina situacija: atvažiuokite, nes pareigūnai mūsų negirdi. Nenori girdėti. O juk mes, žurnalistai, nesame ir neturime būti tvarkdariai. Juokinga ir pikta, kai kokiam seniūnui ar merui tenka priminti tiesiogines jo pareigas. Kol neaplanko žurnalistai, jis savo „parapijoje“ jaučiasi dievuku, o ne valstybės tarnautoju. Gerai, kad tokių seno raugo valdžios žmonių mažėja. Matyt, daugelis pamažu tampa tikrais piliečiais. Norėčiau Lietuvą matyti kitokią: kad kiekvienas sąžiningai dirbtų savo darbą ir juo būtų galima pasitikėti.
Be ekologinių triukų
Kokioje šeimoje užaugote? Jūs vienturtis, ar teko kovoti už vietą po saule? Kokia vertybes įskiepijo tėvai?
Užaugau mokslininko ir tarnautojos šeimoje. Tėtis – filologas, mama daug metų dirbo biuro administratore. Turiu du brolius ir seserį. Tėtis įskiepijo meilę Lietuvai, jos gamtai istorijai ir kalbai. Mamos dėka išmokau nesunkiai prakalbinti bet kurį žmogų, išgirsti jį.
Auginate dvi dukras. Gyvenate užmiestyje. Kokių aplinką ir gamtos išteklius tausojančių taisyklių laikosi jūsų šeima?
Jokių specialių ekologinių taisyklių nesilaikau. Rūšiuoju atliekas, nes man tai ekonomiškai naudinga – rečiau šiukšles tenka vežti. Važiuoju dviračiu tuomet, kai būna geras oras ir nešalta. Muilo neverdame. Dukteris mokau pastebėti mažus ir didelius gamtos stebuklus – saulę, mėnulį, žvaigždes, vabalėlį, pelytę, gėlelę. Mokau gerbti kiekvieną gyvybę, bendrauti su gyvūnais kaip su sau lygiais. Didžiuojuosi savo vyresnėle Gertrūda, kuri dirbo savanore gyvūnėlių prieglaudoje ir suaugusi norėtų tapti veterinare. Džiaugiuos, kad mano vaikai nemano, jog pienas gaminamas parduotuvėje, o duona auginama medžiuose.
Vis dažniau kalbama ir apie jausmų ekologiją. Ką jums reiškia šis terminas?
Geras klausimas. Aktualus šiandieninei depresijos apimtai Lietuvai. Pasikartosiu: užuot apsitvėrę tvoromis, užsidarę savo urveliuose, galėtume daugiau bendrauti vieni su kitais. Neliktų nei susiraukusių veidų, nei noro žudytis. Esame per daug įsitempę dėl smulkmenų. Mylėti ir mylėtis reikia dažniau.
Gera ir kaime, ir mieste
Koks, jūsų akimis, dabartinis Lietuvos kaimas? Prasigėręs ar vis dėlto po truputį žengiantis Europos link?
Geria lietuviai visur vienodai – ir kaime, ir mieste. Bėda, kad nemokame linksmintis be laipsnių. Negerti pas mus netgi nepadoru. Kita bėda, kad mes net gerti nemokame – didžiuojamės kiekvienąsyk prisisprogę iki sąmonės netekimo. Kuo čia didžiuotis?
Lietuvos kaime matau kitą didelę problemą. Tai pramoninė žemės ūkio produktų gamyba. Paklauskite eilinių žmonių, gyvenančių aplink kiaulides ir paukštynus, ar jiems gera ten gyventi. Sprukti norisi nuo smarvės, užterštos aplinkos ir visiško nesiskaitymo su jų teise į visavertį gyvenimą. Ten, kur atsiranda koks didžiulis kiaulių ar broilerių kompleksas, žemė netenka vertės, tampa neįmanoma ūkininkauti ekologiškai, smulkesnieji ūkininkai pagal gudrias schemas išstumiami. Kiaulidžių ar paukštynų savininkai paprastai negyvena šalia savo kompleksų, jiems nesmirdi, jie giriasi, kad dirba pagal ES reikalavimus, ir aiškina, neva kaime juk ir turi smirdėti... Na, o miestiečiai netenka galimybės rinktis nedideliame ūkyje sveikai užaugintos kiaulaitės, nes viskas atvežama iš didelių „mėsos gamyklų“. Gerai, kad bent jau atsirado ūkininkų turgeliai. Norėčiau, kad Lietuvos kaimas būtų ne didelė gamykla su aplink srutomis išdegintais laukais ir nuo amoniako kosinčiais vaikučiais, o žaliuojantis ir kvepiantis ekologiniuose ar nedideliuose šeimos ūkiuose auginamais javais. Tikiuosi kada nors to sulaukti.
Kas jautresnis gamtai – kaimo ar miesto žmogus?
Neišskirčiau. Čia jau nuo žmogaus priklauso. Aš asmeniškai geriau jaučiuosi neįspraustas į miesto erdvę. Bet ilgiau pabuvęs kaime, pasiilgstu didmiesčio šurmulio.
Atlygina pagal nuopelnus
Kaip pasikeitė jūsų pasaulėžiūra padirbėjus „Gamtos patruliuose“?
Tapau pastabesnis, atsikračiau tam tikrų stereotipų. Suvokiau, kad gamta visuomet sustato viską į savo vietas. Ir žmogų – didžiausią žemės parazitą – „pastato į vietą“, kad ir kiek jis jai kenktų. Supratau, kad be gamtos žmogus pasmerktas degraduoti.
Koks žmogaus būdo bruožas labiausiai piktina?
Lietuviškas kompleksas „ką žmonės pasakys“. Ne tiek piktina, kiek erzina. Todėl mes ir esame surūgėlių tauta.
Ar pritartumėte minčiai, kad baisiausias žvėris yra žmogus?
Sužvėrėjame, kai mūsų gyvenimo tikslas tampa pinigai. O juk jie turėtų būti tik viena iš priemonių tikslui pasiekti. Tačiau tapę tokiais žvėrimis, patys vėliau nuo to kenčiame – nervinamės, susergame, neretai ir išprotėjame. Kaip sakiau, gamta viską sutvarko, atlygina pagal nuopelnus.
Esminis principas
Kažkada garbinome ąžuolus, ugnį. Kas atsitiko, kad taip pasikeitė mūsų santykis su gamta?
Mes ir dabar esame stabmeldžių tauta, pagoniški genai niekur neprapuolė. Garbiname statulas, pažodžiui laikomės ritualų, mistifikuojame tai, kas moksliškai sunkiai paaiškinama. Davatkos yra patys didžiausi pagonys. Juk marginti kiaušiniai, Kūčių burtai ar paparčio žiedo ieškojimas nieko bendro su krikščionybe neturi. Pasikeitė tik tai, kad šventai tikime, jog visi mūsų blogi darbai bus atleisti – užtenka tik prieiti išpažinties. Pašneki, atsiprašai, išeini iš bažnyčios ir... vėl darai tą patį. Senovės lietuviai taip lengvai kaltės jausmo neatsikratydavo ir sąžinės neišsivalydavo.
Jei būtų Butkaus valia, kokį išleistumėte įsakymą, kuris galėtų iš esmės pakeisti esamą situaciją?
Nereikia iš esmės nieko keisti. Gyvename taip, kaip patys nusipelnome. Nesame gi visiški mužikai, kad mums reikėtų kažkokių įsakymų. Svarbiausia, kad gyventume pagal principą – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Viena iš pergalių
Kokia nufilmuota istorija labiausiai papiktino ar sujaudino?
Pernai Panevėžyje filmavome absurdišką situaciją su beglobiais gyvūnais. Pažeidžiant visas įmanomas konvencijas, galų gale – žmogiškumą, visi be išimties šiame mieste sugauti beglobiai keturkojai būdavo užmigdomi. Dieną, kai filmavome, gyvūnų kontrolės įstaigoje radome kelių mėnesių kačiuką, atneštą moters, kuriai vyras liepė rinktis – jis arba tu.
Kolegė Geda pažadėjo jį pasiimti, tačiau susidūrėme su savivaldybės patvirtinta „tvarka“, neleidžiančia beglobio gyvūno atiduoti naujiems šeimininkams. Vis dėlto kačiuką pavyko išgelbėti. Kartu su Panevėžio žurnalistais tikrai galime didžiuotis pasiekta pergale, nes privertėme pakeisti protu nesuvokiamą tvarką. Dabar Panevėžyje veikia civilizuota gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba, kiekvienas beglobis turi galimybę būti priglaustas naujų šeimininkų.
Nijolė Baronienė
