Po to, kai teko pamatyti tikrą šedevrą, – „Tykų gyvenimą“, pasakojantį apie dabartinės Kinijos konkretiką, tačiau vos keliais subtiliais pirštų prisilytėjimais perkeliantį visą pasakojimą į pačią universaliausią egzistencinę plotmę, kažkaip nelabai ir besinori vaikščioti į „Kino pavasarį ‘07“, daugiausiai siūlantį tokių filmų, kuriuos galima ir žiūrėti, ir nebūtinai.
Atėjo metas, kai išties puikus filmas pasaulyje pasidarė tokia pat retenybė, kaip žiemos šaltis Lietuvoje. Renginio organizatoriai nepakeis tos situacijos. Tačiau tam tikrų parinkimo bei pristatinėjimo klaidų jie galėjo ir nedaryti.
Lauki vieno – žiūri kita
Olandas Rolfas de Heeras jau seniai gyvena Australijoje, nors dėl šio fakto jis netapo australų aborigenu. Tiesa, domisi jais nebe pirmus metus, yra sukūręs BBC kanalui dokumentinių filmų apie senuosius žemyno gyventojus ciklą. Tačiau „Dešimt kanojų“ (jis dar bus rodomas „Coca Cola Plazoje“ šeštadienį, kovo 31 d.) – vaidybinis filmas, kuris „Kino pavasaryje“ pristatomas nuotykių žanro pavyzdžiu. O tai – visiškas nesusipratimas. Etnografinis, antropologinis, koks tik nori, bet jau tik ne nuotykių. Kai tau suteikiamas toks klaidingas orientyras, labai nelengva vidury filmo persiorientuoti ir įvertinti galbūt ir egzistuojančius – tačiau visai kitokius, nei buvo žadėta, -- jo privalumus.
Nepaisant šiuolaikinės filmavimo technikos, operatoriaus šuoliavimų iš nespalvotos juostos į spalvotą, sraigtasparnių, kurie praverčia, kai, vietinių įsitikinimu, personažo „siela išskrido į dangų“, tokio statiško filmo šiandien reikia dar paieškoti.
Su kinu, mano manymu, mažai ką bendra turi dramaturginė juostos struktūra. Pradžioje už kadro girdi aiškiai šiuolaikinių žmonių, tarp kurių gal įsipynė ir pats R.de Heeras, pokalbį, kuriame žadama papasakoti senų laikų istoriją. Nespėjus tai istorijai prasidėti, girdi jau žilo aborigeno naują pažadą papasakoti savo jaunesniajam broliui „senų senų laikų istoriją“. Jeigu tas grynai literatūrinis „dėžutės dėžutėje“ principas (kinui jį sugebėjo pritaikyti bene vienintelis lenkas Wojciechas Hasas su savo „Rankraščiu, rastu Saragosoje“, kuris balandžio mėnesį, lenkų kino savaitėje, vėl aplankys Vilnių) būtų pratęstas darsyk, jeigu iš nuspalvintų, kad visai nesipainotų, „senųjų senųjų laikų“ kadrų autoriai būtų nėrę į kokią nors dar vienos epochos istoriją, neatmetu galimybės, kad manoji kantrybė būtų trūkusi. Juolab, kad tos istorijos nieko naujo neneša, jos tik tiesmukai iliustruoja migdantį diktoriaus (pasakotojo) tekstą: „Ir čia jis nupuolė ant žemės“ – lyg patys to nematytume.
Konflikto, pageidaujamo bet kokiame filme, o nuotykių ypač, ekrane beveik nėra. Yra – matyt, per amžių amžius besikartojantys jaunesniųjų brolių pavydo vyresniems, turintiems po tris žmonas, jausmai. Kai viena iš spalvotųjų žmonų dingsta (ją pagrobė), prasideda „mūsų“ čiabuvių ir svetimos genties žmonių trintis, pasibaigianti taikliu ieties smūgiu ir vieno „mūsiškių“ kelione helikopteriu į dangų. Beje, kaip tik čia, kai sužeistasis randa savy jėgų atsistoti ir prie žėruojančio laužo dar pašokti Savosios Mirties šokį, buvo tikros emocinės įtampos potencijų, tačiau nenutylantis tekstas tas galimybes negailestingai perbraukė. Negi „Dešimt kanojų“ ir kurtas keliems šimtams šiandien išlikusių aborigenų, kurie be komentaro nieko nesupras? Negi aklas autorių paklusnumas žodinei folkloro tradicijai yra svarbesnis už kino vaizdą?
Kai kurie dabarties šviesuoliai vertina juostą už jos – tegul muziejinį – autentiškumą (ir tikrai, aborigenų tipažai išraiškingi, o žilagalvis, labai mėgstantis medų senis, primenantis Mikę Pūkuotuką, net kelia simpatijų). „Dešimt kanojų“ susirinko visas vietines premijas, o antrajame pagal svarbą Kanų konkurse netgi pelnė antrą pagal svarbą diplomą.
„Tykus gyvenimas“ irgi turi „Aukso liūtą“. Bet premijos šiandien devalvuojamos beprotiškais tempais, gerų filmų nepakanka nė esmingausiems pasaulio festivaliams. Pasižiūrėjęs „Auksinės palmės šakelės“ laureatą „Vėjas, siūbuojantis miežius“, kuriame net aborigenai (atsiprašau, personažai) – visi dar ir vieno veido, šiemetį „oskarininką“ – vokiečių „Kitų gyvenimus“, sentimentaliai varijuojančius Sovietijoje taip mėgtą „persiauklėjimo“ legendą, pamanai, kad
greitai geriausia reklama filmui bus patikinimas: „Šis filmas NEPREMIJUOTAS jokiame festivalyje“.
Kaip matot, kritikų intuicija irgi šį tą reiškia, nes ir po „Kitų gyvenimų“ seanso Varna tikrai ne dėl užsispyrimo neužsuokė vieversiu.
Naujasis paprastumas
„Kino pavasario ‘07“ pažadus, kad visi jo filmai – niekada Lietuvoje nerodyti – nesunkiai sugriovė LNK kanalas, per festivalio vidurį (kovo 29 d.) siūlantis naująjį Agnieszkos Holland kūrinį „Kopijuojant Bethoveną“ (tik pavadintą „Bethoveno natomis“), o kiek anksčiau šį filmą, kaip mane informavo, rodė ir lietuviams prieinamas rusų Pirmasis Baltijos kanalas. Tame, aišku, nieko skandalingo nėra, kaip suprantama ir tai, kad Inesa Kurklietytė dėl techninių kliūčių nespėjo užbaigti jau išreklamuoto savo „Varnų ežero“. Paprasčiausiai nemėgstu pompastikos: dar ims ir kitamet paskelbs, kad visi „Kino pavasario“ filmai – pasaulinės premjeros. Orientavimas į didžiuosius renginius, į palapines, vis tiek neatstojančias rūmų, atsirado tik per du pastaruosius metus. Tai banalu, o „Lietuvos“ kine klestėjo intymi atmosfera, ir tai buvo vienas specifinių, vertingiausių „Kino pavasario“ privalumų.
Bet grįžkime prie filmų, prie tos pačios Holland. Tai paprastas ir dvasingas kūrinys, besilaikantis ant puikaus amerikiečių aktoriaus Edo Harriso (aišku, herojus) pečių, dar ant įdomaus dramaturginio bandymo prisilytėti kūrybinės laboratorijos mįslių, „išnarstyti“ ir vėl „sumontuoti“ 9-ąją simfoniją. Deja, sugalvota neautentiška kompozitoriaus „mūza“ numuša šiai juostai balų; su siaubu laukei, kad tarp dviejų šių žmonių atsiras dar ir jausminė įtampa, -- laimė, ne -- Holland apsiriboja kūrėjo ir tik pretenduojančios į kūrėjas griežtai dalykiškais santykiais.
Man imponuoja prieštaraujantis optimistinei schemai (nors filmo kapitalai ir amerikiniai) „Kopijuojant Bethoveną“ finalas: karštai sutikusi dar romantinių rudimentų kupiną Devintąją, Vienos publika (ir „mūza“ taip pat) pasirodo nepribrendusi jo styginiams kvartetams, klojusiems šiuolaikinės muzikos pagrindus. Pats autorius suvokia, ką parašęs, tačiau publika, bėganti iš kvartetų, kaip „Kino pavasario“ žiūrovai – iš Keno Loacho filmų, nuteikia ir jį, ir mus minoriškai. Bet koks režisierius, mažiau principingas už Holland, būtų baigęs „Ode džiaugsmui“, manydamas, kad dramatizmo čia ir taip su kaupu. Bet lenkų klajūnė, nors išoriškai tokio įspūdžio ir nedaranti, -- stiprus žmogus, kaip stipri kadaise buvo Larisa Šepitko ar dabar – Kira Muratova, moterys, paneigusios legendą apie vyriškąjį kino režisūros profesijos pradą. Tuo pačiu „Kopijuojant Bethoveną“, nepaisant viso jo paprastumo, sava kompozicija išsibrauna iš bajopikų štampų apibrėžtos erdvės.
Kadangi apie amerikiečių nepriklausomo režisieriaus Ryano Flecko „Pusę Nelsono“ (dar bus rodomas penktadienį, kovo 30 d., ir ateinantį trečiadienį, balandžio 4 d. kine „Coca Cola Plaza“) esu plačiau rašęs „Kino“ žurnale, nesitikėdamas, kad „pernelyg“ paprastas filmas apie amerikinę mokyklą kaip nors pasieks lietuvį (o, žiūrėk, pasiekė, kad ir ne visus), apsiribosiu vos keliais žodžiais. Pagrindiniai aktoriai (Ryanas Goslingas -- mokytojas ir juodaodė mokinė -- Shareeka Epps) dirba taip autentiškai, kad momentais jautiesi stebįs tiesiog tauresnį, negu paprastai, realybės šou. Tik čia nėra jokio siekimo „pasirodyti“, kaip tuose šou, abu charakteriai – ir šiaip nesušukuoti, įdomūs be jokių prigalvotų neva sensacijų.
Ir „Pusė Nelsono“, ir vien tik „Skalvijoje“ demonstruojamas čekų režisieriaus Bohdano Slamos filmas „Laikas būti laimingam“, dėl nesuvokiamų priežasčių (konkurencijos? monopolininkų draudimo?) net nepristatinėjamas „Kino pavasario ‘07“ kataloge, bet kuris, atrodo, išnirs iš festivalio rėmų ir vėliau, leidžia geriau paaiškinti, ką turėjau galvoje, prabildamas apie tą „naująjį“ paprastumą.
Jauni režisieriai kalba apie jaunimą – dar paauglystės amžiaus, kaip „Pusės Nelsono“ moksleivė Drei, ar šiek tiek vyresnius – mokytoją Deną iš to paties filmo ar dabarties čekų jaunus provincialus, kuriuos sieja kartais tik viena laiptinė, kartais – užuojauta svetimai nelaimei ar neišsakytas jausmas. Paprastų gyvenimų, konfliktų, dvejonių fonams pasirenkami amerikiečių didmiesčio užkaboriai – aišku, Bronksas, o čekų atveju – miesčiokas, kokių dar apstu ir Lietuvoje. Jie tikri, tokiame fone ir personažai privalo įgauti nekasdienį tikrumo statusą, nebūti vien „teigiami“, „neigiami“ ar oriai „dvejojantys“, kaip „Kitų gyvenimuose“. Jau kokia antipatiška atrodo čekė Daša, bet kaip Fleckas nesmerkia niekaip narkomanijos kerų neįveikiančio savo mokytojo Deno, taip ir Slamai neateitų į galvą pačiam vertinti kartais chamiškų, kartais amoralių prisikentėjusios Dašos poelgių. Pridursiu, kad „Laikas būti laimingam“ man pasirodė gražiausias festivalio filmas apie meilę – tokią keistą, iš elementaraus draugiškumo užsimezgusią, po truputėlį subrandintą.
Žiūrovui paliekama didesnė, nei iki šiol, vertinimų ir net bendraautorystės laisvė. Juk minimi filmai neturi dramaturginių taškų, o besimezgančios intrigos nelauktai nutrūksta, kaip pasitaiko ir realybėje, ir jeigu paties filmo tėkmė tave pakankamai sudomino, gali paskui improvizuoti, mąstyti, kaip gi pasibaigė amerikoniukų-neangelų jo mokytojo-neangelo karjera, ar sąžiningiausia čekų filmo herojė Monika pabėgo visiems laikams į Ameriką, kur jos formaliai laukia svetimu spėjęs tapti žmogus, o iš esmės nelaukia niekas. Į visas nerašytas dramaturgijos taisykles tokiose juostose nusispjauti, nes autoriai tiki ne gyvenime nepasitaikančių įvykių neva harmoningu susidėliojimu, o pačiu gyvenimu, kurio taškas būna tik vienas ir galutinis.
Šventėje reikia ir pachuliganauti
Pažįstu moterį, kurį Toddo Solondzo linksmoje „Laimėje“ išvydusi jauno, dar neturinčio nė „Oskaro“ Philipo Seymouro Hoffmano personažo imituojamą masturbaciją, taip pasipiktino, kad vaizdajuostę trenkė į sieną, o su manimi, ją paskolinusiu, susidorojo pūdine Katzo kino enciklopedija. Įdomu, ką ji užsipultų, „Kino pavasaryje ‘07“ pasižiūrėjusi patį drastiškiausią jo filmą – vengrų „Taksidermiją“ (antras ir paskutinis seansas – „Coca Cola Plazoje“ šeštadienį, kovo 31 d.). O gal tik pasidžiaugtų? Mat į Vilnių atvykęs ir visus smūgius pasiryžęs atremti jaunas režisierius Gyorgy Palfi sugeba laviruoti tarp žiūrovų kaprizų, nuo klaikaus natūralizmo pereidamas prie tikros „trash‘o“ poezijos, ir analogiškose „Taksidermijos“ scenose iš tam tikro vyriško organo tai veržiasi liepsna (kuo ne idėja Benui Šarkai?), tai žvaigždelių lietus, apvaisinantis vakaro dangų.
Mėgstu Palfi jau nuo pirmojo jo filmo „Žagsulys“, rodyto viename „Kino pavasarių“, – dėl jau pavadinimu neslepiamo intereso žmogaus fiziologijai, dėl sarkastiškos vaizduotės, Vengrijos įsitvirtinimo ES etapą palydinčios tik seniokišku žagsuliu arba visai neveidmainiškai parodyto kiaulės vedimo pas kuilį scenų, verčiančių kiek „pavaidinti“ (na, akis nuleisti ir pan.) tik gyvuliukų savininkus – pagyvenusius vyrą ir moterį.
Žinoma, „Žagsulys“, rodęs, kaip ramiai ir natūraliai apie aiškiai ne savo noru išėjusio skenduolio kūną plauko, tarsi pasišnekėdama su juo, vieniša filosofiška žuvelė (kino kritikė – pamenu, tuomet man kilo tokia chamiška asociacija), buvo kone poezijos įsikūnijimas. Čia tokių scenų irgi yra: būsimieji tėveliai sėdi ant vakario molo, pro šalį plaukiant, aišku, gulbei – negarantuosiu, ar ne butaforinei, ne kompiuterinei. Mat „Taksidermija“, reiškianti, jei kas nežino, iškamšų meną, yra sukurpta iš trijų novelių, pirmojoje kurių ir gyveno užguitas kareivukas masturbatorius, per likimo pokštą įtaisęs vaiką – tiesa, su kiaulės uodegėle – gašliai savojo leitenanto žmonai (gerai, kad bent ne Anderseno „Mergaitei su degtukais“, šiame ironiškame siautulyje irgi dalyvaujančiai). Antroji, man, žinoma, suprantamiausia, socarto dvasia pasakoja apie socialistinės Vengrijos laikus, apie tada išrastą greitojo rijimo „sportą“, pretenduojantį tapti olimpiniu.
Kalmanas (tas, kuriam nukirto uodegėlę) – vienas rimčiausių pretendentų į politinio lagerio čempionus, štai kad tik rusams truputį baugu nepralaimėti. Bet vis tiek: „Pirmyn, Vengrija, pirmyn!“. Ir storoji Kubos čempionė, dailioji Gizela, poetiškai pasakojanti, kad jų šaly „apelsinai patys krinta, nereikia prie jų nė eilėse stovėti“, bus jo, Kalmano. Tik kapitalistinė dabartis viską sujaukia, nes žmonių-nežmonių šeimynėlėje gimė distrofikas Lajošas. Jis bus tobulas taksidermistas, nes tarp dabarties vengrų turtuolių (reikia tikėtis, išgirdę apie filmą, neatsiliks ir „naujieji lietuviai“) auga iškamšų mada.
Bet ši, trečioji, novelė – pati fantasmagoriškiausia, nuo padoriai objektyvių, tik atgijusių, fiziologinių atlasų, nuo Ferreri „Didžiojo rijimo“ citatų vedanti jau į Rabelaise‘o lygio klasiką, į beprotišką kompiuterinį siurą, o išduoti jos siužeto sprendimus rizikinga. Nes, kad ir mačiau gėdingų pabėgėlių iš salės jau per onanizmo ar vėmimo scenas, „Taksidermija“ tikrai turės agresyvių savo gerbėjų, kuriems atimti tą meninės provokacijos džiaugsmą, Kalmano, Lajošo ar pradinio Morošgavanio iškrypimų smagumą, juos paprasčiausiai aprašant (kaip „Dešimtyje kanojų“), būtų mažiausiai neetiška. Žiūrėkit ir fantazuokit patys. Bandykit treniruoti raumenis kaip Lajošas ir nepadorią, nors tyliai visus tik ir traukiančią, vaizduotę, kaip Gyorgy Palfi. O žodžiais galite, aišku, ir pasiplūsti.
Intuicija sako, kad neblogai dar būtų pažiūrėti naują (kaip visad, juodą) olando Alexo van Warmerdamo „Padavėją“, man visuomet įdomaus taivaniečio Tsai Ming-liango juostą „Nenoriu miegoti viena“.
Nebe intuicija, o žinojimas ir matymas verčia apgailestauti, kad Vilniaus nepasiekė kai kurie įžymūs filmai. Aštrus Nannio Moretti „Kaimanas“, dėl Silvio Berlusconi figūros aktualus būtent šiandien. Mizantropiško Bruno Dumont‘o posūkis „Flandrijoje“ į tam tikrą viltį. Serbo Gorano Paskaljevičiaus „Optimistai“, rodantys, kad autorius neprarado „Paplūdimio sargo žiemos sezonui“ ar naujesnio „Argentinos tango“ formos, kad Balkanuose gyvas ne vienas Kusturica. Šiose pastabose, man regis, jau minėtas Kim Ki-duko „Laikas“. Melancholiškojo turko Nuri Bilge Ceylano, pamilto iš „Vienišiaus“, neprastesni „Metų laikai“. Pagaliau poleminė, skandalingoji olando Paulo Verhoeveno, po tiek metų iš Holivudo grįžusio namo, „Juodoji knyga“, gal pirmąkart kine taip drastiškai sulyginusi fašistų ir antifašistų metodiką. Labai keistai nuteikė atsakas į klausimą apie šį filmą per „Kino pavasario ‘07“ spaudos konferenciją: „Mes priklausome nuo rusų rinkos“. Kaip? Ir čia?!
Žinoma, visada visko norimo vis tiek nesurinksi. Bet – kartoju tai jau ne pirmus metus – kiekybė stebuklingai neišvirs kokybe, ir jeigu rengėjai mano, kad vieną gerą (bet dėl įvairių priežasčių negautą) filmą publikai atstos trys vidutiniai, vadinasi, arba aš, arba jie kažko svarbaus nesuprantame.
