Sunku paaiškinti, kodėl vis dar nesiryžtama į užtarnautą poilsį palydėti Adolphe‘o Adamo baleto „Žizel“ – statytas prieš daugiau nei dvidešimt metų, spektaklis regėjo kelias baleto artistų kartas, išblukusios jo dekoracijos ir kostiumai liudijo ne vienos jau užgesusios mūsų baleto žvaigždės triumfo akimirkas.
Nors eilinę baleto publiką „Žizel“ nebelabai domina – tą galima pasakyti po vakarykščio (10.10) spektaklio, kurį stebėjo nepilna žiūrovų salė – vis dėlto būtų labai gaila, jei šio spektaklio mūsų baleto repertuare nebeliktų.
Nepasižyminti efektingomis veiksmo vietomis bei prabangiais kostiumais, ši romantinė melodrama yra artistiškumo mokykla tiems šokėjams, kurie savo pašaukimą suvokia kaip gyvenimą ne tik šokyje, bet ir visaverčiame teatrinių jausmų pasaulyje. Pagrindiniai spektaklio vaidmenys – Žizel, Albertas, Ilarijonas – suteikia intensyvios sceninio charakterio raidos galimybę, progą gerokai rimčiau išgyventi savo herojų likimus, nei kad tą leidžia padaryti trafaretiški daugelio kitų baletų veikėjų santykiai.
Kaip ir kitiems Lietuvos baleto repertuaro baletams, taip ir „Žizel“ stinga gyvesnės artistinių idėjų apykaitos, nors šiame spektaklyje vis dėlto galime matyti ne vieną, o dvi artistų sudėtis. Praėjusio sezono pabaigoje Žizel vaidmenį parengusi Miki Hamanaka jau siekia konkuruoti su Eglės Špokaitės sukurtu Žizel paveikslu, dėl savitų Alberto vaidmens interpretacijų varžosi Aurimas Paulauskas ir Nerijus Juška, Ilarijoną neseniai į savo biografiją įsirašė Martynas Rimeikis, Mirtą pakaitomis šoka Žavinta Čičelytė ir Olga Konošenko.
Trečiadieninis „Žizel“ spektaklis praėjo po M. Hamanakos ženklu – šokėja pavyzdingai atliekamą choreografinį tekstą papildė gyvomis reakcijomis, kurios, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, įtikinamesnės, jausmingesnės buvo antrajame – kapinių – veiksme. Savo herojės paveikslą pradėjusi naiviomis, kukliomis spalvomis, solistė laikėsi senojo spektaklio mizanscenų brėžinio, o išdavystė ir antrajame veiksme atsiradusi galimybė atleisti mylimajam įkvėpė M. Hamanakos Žizel ypač daug įtaigios, artistiškai perspektyvios energijos. Gėrintis balerinos atliekamais I veiksmo šokiais, stebintis puantų technika, ryškiomis pozomis, tvirtais sukiniais, negalėjai nevertinti ir tų artistinių pastangų, kurios akivaizdžios tirštai išgyvenant išduotos savo herojės dramą. Išprotėjimo scenoje artistę palaikė ir visas artistų korpusas, užjaučiamai reagavęs į savo draugės nelaimę.
Antrojo veiksmo Žizel paveikslą M. Hamanakai padėjo sukurti puikiai atliktos solo scenos – variacijos iš tiesų skleidė nežemišką, tauraus meilės jausmo prisodrintą šviesą, jausminga muzika provokavo ekspresyvias išraiškas, žvilgančias didžiulėse akyse – taip pat ir Aurimas Paulauskas. Pasigėrėtini aukšti pirmojo Žizel ir Alberto dueto pakėlimai baltam vėlės siluetui pakimbant virš Alberto ir kurį laiką lyg be svorio plevenant juodoje nakties tamsybėje išryškino tą antgamtišką globą, kurios ją išdavusiam mylimajam nepašykštėjo Žizel vėlė.
Spektaklį buvo įdomu žiūrėti, nors, kaip visada, į akis krito kai kurie pastatymo nelogiškumai, lydintys spektaklį nuo pat pradžios ar atsiradę netikėtai ir neplanuotai. Visą laiką norisi spalvingesnės I veiksme dalyvaujančios didikų grupės, kuri organiška, kad ir stilizuota elgsena leistų pajusti dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą – juk Žizel, jei ir nebūtų mirusi, į Alberto pasaulį patekti negalėtų, nebent atsirastų koks nors medalionas, liudijantis ją buvus pagrobtą iš aristokratiškojo lopšio, tačiau tokiam nusikaltimui geraširdė Berta tikrai nebūtų turėjusi reikiamų įgūdžių.
Beje, jau kuris laikas vienas iš dvariškių kažkur išvykęs, todėl trims damoms asistuoja tik du kavalieriai. Užkandžiaujant ant žolės trūkumo lyg nesijaučia, tačiau išsivaikščiojus po mišką ir vėliau iš visų pusių nusikaltimo vietoje užklupus Albertą, vienai damai tenka pasirodyti be palydovo – neįsivaizduojamas dalykas to meto etiketui.
Kaip ir anksčiau, keistas pasirodė Žizel draugių elgesys – įkalbėjusios Žizel garsiajai variacijai (dėl to prireikė net neilgų Žizel derybų su motina), jos palieka sceną šokiui tik prasidedant – akivaizdi veidmainystė, kurią ne taip sunku ištaisyti, mandagiai palaukus dvi minutes, kol draugė baigs savo efektingąjį šokį.
Kaskart naujų atspalvių savo Herzogui suteikia Valdemaras Chlebinskas – šį kartą su šypsena stebintis tiesiog vaikišką Žizel susižavėjimą apdarais ir elegantiškai nušluostydamas nuo ūsų menamo gėrimo putas. Įnoringą ir tuščią Batildą vaizduoja Skaidrė Baranskaja, o Martyno Rimeikio Ilarijonas geba sukelti užuojautą karštakošiška meile Žizel – Alberto demaskavimą suvokdamas ne tiek kaip kerštą, bet kaip mėginimą ją apsaugoti.
Įterptinį I veiksmo Pas de deux vėl šoko Romas Ceizaris ir Nailia Adigamova, atkreipusi dėmesį nuotaikingomis išraiškomis, švelniais, grakščiais gestais, puikiomis kelčių linijomis – šito ji galėtų pamokyti ir savo buvusį klasioką R. Ceizarį, kuris šiaip šoka tvirtai ir ištvermingai.
O. Konošenko įsijautusi į negailestingos mirusiųjų karalystės valdovės Mirtos vaidmenį, jos šokis pakankamai tvirtas, kaip ir dera vėlei – lengvas, išraiškingas, o gestai – muzikalūs. Labai gaila, kad vaiduokliškai antrojo „Žizel“ veiksmo atmosferai sukurti nebenaudojamos tokios svarbios romantiniam repertuarui scenos technikos galimybės – pakilimai iš kapo, nusileidimai į kapą, vėlių praskridimai virš scenos. Dabar iš scenos kairės į dešinę prabėganti Mirta atrodo kaip netyčia pasiklydusi vėlė. Galbūt šiam tikslui būtų galima panaudoti tą tvirtą gaisrininkų lyną, prie kurio saugiai pritvirtintas Amūras režisuoja naujausios operos premjeros – „Orfėjo ir Euridikės“ istoriją?
