„Pasakose taip nebūna“, – pasibaigus Hermano Lovenskjoldo ir Augusto Bournonville‘o baletui „Silfidė“ (01.15) sakė viena šio kol kas naujausio Lietuvos baleto tupės spektaklio žiūrovė, tačiau jos balse nuvylimo nebuvo girdėti. Baletas ir jame šokę artistai publikai padovanojo spalvingų, artistiškai motyvuotų – todėl tikroviškų – jausmų puokštę.
Bene ilgiausią tikro sceninio gyvenimo istoriją turinti melodrama, kurios choreografiją daugiau nei pusantro šimto metų saugo Danijos karališkasis baletas, choreografo-statytojo Johanno Kobborgo dėka į senovinio baleto erdvę gražina išmintį ir intensyvią, logišką dramaturgiją.
2009-2010 metų Lietuvos baleto sezoną supurtė įvairios permainos solistų gretose, todėl premjerinės šio spektaklio artistų sudėtys nebuvo išsaugotos – atrodo, tai daugeliui išėjo tik į naudą. Olga Konošenko-Silfidė šiame spektaklyje šoko su Eligijumi Butkumi-Džeimsu – abu artistai sugebėjo sukurti įtaigų ir jaudinantį personažų ryšį, tapusį pagrindine šio spektaklio intriga ir padėjusį nuosekliai išsiskleisti romantinėms spektaklio kūrėjams rūpėjusioms idėjoms.
Po pranašingos uvertiūros atsiskleidusi uždanga iškart supažindino su antraštine heroje Silfide-Konošenko – skaidria, lengva, besimėgaujančia savo nerūpestinga būtimi. Kodėl simpatijos burtas teko Džeimsui-Butkui, o ne nepertoliausiai prie stalo snūduriuojantiems Laimiui Roslekui ar Nerijui Tauskui? Kiekvienas gali tapti – daugelis ir tampa – Silfidės, kuri kruopelę sceninio dėmesio skiria ir šiems personažams – „auka“. Muzikali, iš smulkių judesių, tirpstančių pozų sukurta choreografija Konošenko dėka įtikino šios svajonės realumu – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, ir pasėjo nerimo grūdą Butkaus-Džeimso galvoje ir vaidyboje. Raiški plastika, iškalbingos veido išraiškos sudarė pretekstą galvoti apie vaidmenį, su kuriuo susiduriame dramos spektakliuose, tik jį artistas kilstelėjo į plastiškai efektingesnį lygmenį, su judesių pagalba pasidalindamas su žiūrovais savo dvejonėmis ir jas nugalėjusia aistra.
Svajodamas apie Silfidę net esmingose gyvenimiškose situacijose, Butkus-Džeimsas tai perteikia su augančiais, besiplečiančiais jausmais – nuo proziško tyrinėtojo žvilgsnio, skiriamo židiniui, kuriame pranyko Silfidė, iki atvirai susižavėjusios išraiškos, lydinčios žavingus ir užburiančius vėl pasirodžiusios Konošenko-Silfidės šokius. Šokis „Silfidėje“ – būsena, stichija, ir baleto artistams pavyksta fiziškai nesuskaidyti spektaklio, nepaversti jo atskirų numerių rinkiniu, o nuausti vientisą ir stilingą romantiškos istorijos šydą, kurio gijos – kaip nematoma, bet aiškiai parodoma Silfidės kerų galia – vyniojasi į nenutrūkstantį kamuolį.
Pagrindinius veikėjus jungiantis ryšys mezgasi lengvabūdiško, nerūpestingo jausmo ir pragmatiško proto dvikovoje – šiam palaipsniui pralaimint, užleidžiant vietą aistringam jausmų skersvėjui, kuris abu juos išneša iš paties žemiškosios šventės įkarščio. Žiedas, kurį mąstydamas apie savo nerimo ir nesuvokiamos aistros paženklintą dabartį vis suka aplink pirštą Butkus-Džeimsas, atsiduria Silfidės rankose, tuo tarpu nuometą, kurį pasprukus jaunikiui, beviltiškai meta žemėn jaudinančiai raudanti Živilė Baikštytė-Efė, iškalbingai sugniaužia Martyno Rimeikio-Gurno rankos.
Antrojoje spektaklio dalyje Butkus-Džeimsas vaikosi savo idealą paslaptingoje šviesoje nugrimzdusiame miške, kuriame choreografas sukūrė įspūdingų, nuolat judančių, besikeičiančių mizanscenų ir gražių šokio inkliuzų, bylojančių apie tas palaimingas, keliančias nuo žemės akimirkas, kai žmogui atrodo, jog svajonė pasiekiama ranka. Džeimsą stebina tas nuolatinis miško dvasios „Noli me tangere“, kol pavargęs jis ryžtingai reikalauja ją nusileisti žemėn. Konošenko-Silfidės argumentai įtikina, tačiau jos nežemišką budrumą užmigdo žemiškos pagundos. Artistė puikiai perteikė šiuos jausmus – vėjavaikišką plazdenimą pakeitė niūri, tragiška nuotaika, paaiškėjus, kad Silfidei skrydis yra svarbiausias jos pojūtis, jo netekusi, ji netenka ir regėjimo – užtat Butkui-Džeimsui atsiranda galimybė paliesti savo svajonę, ir jis godžiai spaudžia ir bučiuoja jos rankas. Žiedas-ištikimybės simbolis grąžintas, tačiau dabar jis nieko nebereiškia. Žinoma, stebint įtaigią, jausmingą artistų vaidybą, jų perteikiama istorija klostosi kur kas paveikiau, nei kad galima tuos įspūdžius įvardinti – čia apstu nedidelių detalių, išraiškos atspalvių, kurie nepavirsta buitiškomis smulkmenomis, o suformuoja abstrakčią meno kūrinio ištarmę, kurios ieškoti ir einame į teatrą. Judesių kombinacijos, šokio lengvumas ir virtuoziškumas šiuo atveju šokėjams tapo tramplinu į balete nedažnai patiriamų teatrinių įspūdžių erdvę.
Antroji spektaklio pora, kuriai ši gyvenimiška pasaka baigėsi kur kas laimingiau – Živilės Baikštytės Efė ir Martyno Rimeikio Gurnas. Baikštytės Efė taip pat svajoja – tačiau jos svajonės žemiškesnės: ji rūpestingai prideda ausį prie Džeimso širdies, šiam staiga puolus jos gaudyti pamanius, jog jį vėl pabučiavo Silfidė. Artistė ypač įtaigiai suvaidino pirmojo veiksmo finalą, o spektaklio pabaigoje gavusi Gurno žiedą, akivaizdžiai dvejojo dėl šio savo žingsnio. Rimeikio Gurnas iš pat pradžių kelia simpatiją – geraširdiškumu, paprastumu, garbingu mėginimu varžytis su Džeimsu dėl Efės dėmesio – tas garbės jausmas trukdo jam spektaklio pabaigoje ryžtingiau išsakyti Efei savo jausmus, todėl prireikia Medžės-Valerijaus Fadejevo pagalbos. Ši sena būrėja savo demonišką veidą parodo spektaklio pabaigoje, kvatodama virš sukniubusio Džeimso, kurio širdis plyšo matant negrįžtamai tolstant nepasiekiamos svajonės siluetą. Šis ir daugelis kitų „Silfidės“ efektų buvo pavyzdingai surežisuoti ir apšviesti, nekreipiant dėmesio į spektaklio pabaigoje uždangai skleidžiantis kažkodėl scenoje įsižiebusią šviesą.
