Vilniaus Pašilaičių rajono Gabijos gatvės namo Nr. 41, taip pat ir greta stovinių daugiabučių gyventojai kuriam laikui buvo tapę milžiniško XXI a. Koliziejaus žiūrovais – rugsėjo 21 d. nuo 20 iki 21 valandos čia veikė Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009 ir „Involved“ organizuotas „Flash Baras“. Tai projekto „Menas netikėtose erdvėse“ dalis. Kiemo centre sumontuotą sceną sutemus nušvietė ne tik daugiaaukščiuose įsižiebę langai, bet ir teatrališki dirbtinių šviesų liežuviai.
„Yra pasaulio centras. Vienas pasaulis – skirtingi centrai“. Tai renginio šūkis, kurio šio vakaro paantraštė – „Baletas į namus“. Keturios šokėjos laikinoje scenoje be jokių ketvirtųjų sienų trumpam didingą, grėsmingą, kiek bedvasį kiemą pripildė „grožio“, kuris, ištrauktas iš savo įprasto konteksto, nuskambėjo paveikiai ir intriguojančiai.
Nejučia kilo asociacijos su XX a. pradžios baleto misionieriais, iš didžiųjų pasaulio scenų apkeliavusiais visą pasaulį ir paskleidusiais šio meno bacilą atokiausiuose įvairių žemynų kampeliuose. Garsioji baleto karžygė Ana Pavlova dažnai šoko be dekoracijų ir apšvietimo – užteko apibendrinto, abstraktaus, estetizuoto judesio ir atviro jausmo, kad būtų sukurtas grįžtamasis atlikėjo ir žiūrovo ryšys.
Praėjus beveik šimtmečiui nuo šios legendinės asmenybės bei jos trupės kelionių, įdomu buvo stebėti entuziastingą šiuolaikinio meno, manipuliuojančio kontekstais ir prasmėmis, poveikį dabartinam miegamųjų rajonų žmogui. Žmonės, prilipę prie lankų ir gausiai susirinkę aplink sceną, klausė Leo Delibe‘so, Ludvigo Minkaus, Sergejaus Prokofjevo melodijų, pagal kurias juodomis repeticijų suknutėmis apsivilkusios šokėjos iš klasikinių judesių kūrė nesudėtingus šokio piešinius. Gal ir ne viskas buvo sklandu – ne visai šokiui tinkanti scena, gana žvarbus vakaras matyt neleido imtis sudėtingo repertuaro, tačiau klasikinio baleto kaip poetiško, taisyklingais judesių pavyzdžiais paremto meno įspūdį artistėms pavyko sukurti.
Grakšti laikysena, dailios pozos, šokis pasistiebus ant puantų, arabeskai, piruetai, šuoliai, vykęs judesių grupavimas buvo papildyti ir šiai progai tinkančia nuotaika. „Don Kichoto“ melodijomis paremta kompozicija, krakoviakas su vėduoklėmis pademonstravo šokėjų temperamentą, o pasirodymą, sukomponuotą iš penkių kompozicijų ir rodytą su nedidelėmis pertraukomis, užbaigė lyriškas monologas pagal „Pelenės“ muziką. Kartu su muzikaliais, sklandžiais judesiais, lyg sulėtintais sukiniais, plastiškomis rankų linijomis lengva šokėjos suknelė – neatskiriama baltojo baleto įvaizdžio dalis – baigiamiesiems renginio akordams suteikė jaudinančio trapumo, pažeidžiamumo – o kartu ir tam tikro tvirtumo bei ryžto.
Dieną stebėjusi, kaip jos namo kieme montuojama scena ir kaip joje repetuoja šokėjos, į renginį močiutę atsitempė ir keturmetė Paulina – įsitaisiusi ant kėdutės priešais mašinų stovėjimo aikštelę, mergaitė kantriai laukė baleto, kurį buvo mačiusi per televiziją. Guvi, šneki žiūrovė sakė teatre nebuvusi, tačiau matytas „Gulbių ežeras“ jai patikęs. Mergaitė pasakojo lankanti darželį ir mėgstanti šokti, tačiau balerina būti nenorinti – girdėjusi, jog tada negalima valgyti šokolado.
Renginiui artėjant prisirinkus žmonių ir užstojus Paulinai sceną, teko pasisodinti mažąją žiūrovę ant kupros – Paulina nuščiuvusi sekė šokėjų pasirodymus, vienam pasibaigus, nekantraudama teiravosi, ar bus dar, o per pertraukėles aktyviais šauksmais dalinosi įspūdžiais su bendraamžiu Augustinu, kuris už kelių metrų taip sėdėjo tėčiui ar dėdei ant kupros.
„Baletą į namus“ Gabijos gatvės gyventojams pristatė kitas Augustinas – Beinaravičius, drauge su bendraautore iš “Involved” Miriama Virc. Tarp žiūrovų šurmuliavo ne tik šiuolaikinio meno žinovai ir kritikai, bet ir vyriausioji Lietuvos ragana, šį kartą pati patekusi į prozos ir poezijos kontrastų burtus.
