Kauno valstybinio dramos teatro Didžiojoje salėje vieni po kitų keitėsi rugpjūčio 19-ąją Anapilin iškeliavusio aktoriaus Algimanto Masiulio kolegos ir draugai. Visi jie paskutinį kartą lenkė galvas teatro ir kino grandui. Į paskutinę kelionę Lietuvos scenos ąžuolas buvo išlydėtas... garsiai plojimais. Pirmadienio „Respublikoje“ – draugų prisiminimai apie aktorių.
„Buvau prisirišęs prie jo“
Liubomiras LAUCEVIČIUS
Kauno valstybinio dramos teatro aktorius
Su Algimantu susipažinome 1966 m., kai įstojau į Panevėžio dramos teatro studiją. Nuo tada mes labai daug bendravome, kalbėjome. Jis man padėjo tiek kuriant vaidmenis, tiek žmogiškai. Vėliau abu perėjome į Kauno teatrą. Mus siejo Panevėžio teatro laikmetis, turėjome begalę sąlyčio taškų. Kalbėdavome apie dailę, literatūrą, teatrą. Vienas kitą suprasdavome, nes į visus mus supančius dalykus turėjome beveik tokį pat požiūrį. Buvau labai prisirišęs prie jo, jo sceninių ir gyvenimiškų patarimų. Algis vyresnis už mane 19 metų, visuomet įvertinau jo neįkainojamą patirtį. Jo išėjimas man yra skaudus, bet tai neišvengiama. Mes visi ten išeisime. Todėl reikia įvertinti jo istoriją, jo darbus. Jo gyvenimas turi didelę išliekamąją prasmę.
„Tikras profesijos riteris“
Inesa PALIULYTĖ
Kauno valstybinio dramos teatro aktorė
Jis buvo monumentalus žmogus. Tai ne monumentalioji tapyba, bet skulptūra. Žmogus iš granito. Nepaisant viso monumentalumo, jis turėjo labai jautrią vaiko sielą. Tikras aktorius, kaip sakė Miltinis, iki gyvenimo galo turi išlikti vaiku, mokėti nustebti. Jis mokėjo nustebti, tai labai didelė Dievo dovana. Mokėjo džiaugtis grožiu, buvo retas estetas ir labai reiklus sau. Tikras profesijos riteris.
Fatališkas sutapimas
Viktoras VALAŠINAS
Kauno menininkų namų direktorius
Algimantas buvo vyresnis kolega ir man artimas daugeliu aspektų. Tai buvo teatras iš didžiosios raidės. Teatras, apie kurį supratimas šiandien išnyksta. Piktindavomės ir džiaugdavomės sykiu. Papasakosiu fatališką sutapimą. Kaip režisierius teatre repetavau Ingmaro Bergmano „Tarabandą“. Profesoriaus Johano vaidmeniui pasikviečiau Algį. Jis buvo idealistas. Repetavome, kai jam staiga pablogėjo sveikata. Vaidmens jis turėjo atsisakyti. Tuomet pasikviečiau kolegą Praną Piauloką. Deja, po trijų mėnesių Pranas mirė. O dabar mirė Algis. Aš daugiau šios pjesės neberepetuosiu... Kai mirė Pranas, Algis man atsiuntė žinutę: „Kokio žmogaus, tikro žmogaus netekome!. P.S. O svajojau, kad pagaliau suvaidinsiu, ką galvojau apie gyvenimą...“
Partnerystės stebuklas
Jūratė ONAITYTĖ
Kauno valstybinio dramos teatro aktorė
Tik šiandien sužinojau, kad Algimantas į Kauno dramos teatrą atėjo 1978 m., o mūsų kursas - 1976-aisiais. Kauno teatrinį gyvenimą pragyvenome kartu vos kelių metų skirtumu. Tai visas kelias. Iš talentingų tos kartos žmonių mokiausi profesinių paslapčių, išminties. Man iškyla J.Grušo „Unija“, kurioje vaidinau sykiu su A.Masiuliu. Vaidinimas buvo veidu į salę. Mes nežiūrėjome vienas kitam į akis. Kai nežiūri į akis, turi labai jausti. Jutimas tame spektaklyje buvo svarbiausias. Šį spektaklį aš atsimenu, kaip partnerystės stebuklą. Su juo buvo nepaprastai įdomu bendrauti, diskutuoti. Algimantas už mane buvo „keliom galvom“ protingesnis. Bet jis sukurdavo tokią atmosferą, kad atsidurdavai jo lygmenyje. Jis ne teigdavo, ne mokydavo, o diskutuodavo. Išklausydavo. Už tai buvau jam nepaprastai dėkinga.
„Buvo kaip brolis“
Danutė JURONYTĖ
Kauno valstybinio dramos teatro aktorė
Galėčiau pasakyti, kad jis man kaip brolis buvo. Esu jam sakiusi, kad broliškus jausmus jam jaučiu. Mes sykiu pradėjome. Jis - 1948 m., o aš - 1949 m. Kartu dirbome, kartu vaidinome. Jis buvo mano pirmasis partneris. Vėliau vaidinome dar keliuose spektakliuose. Tas artumas, supratimas ir šiluma visuomet mus siejo. Mes su vyru dalyvavome jo vestuvėse. Visą gyvenimą sekėme vieni kitų gyvenimus. Labai žingeidus buvo, domėjosi viskuo - ir tapyba, ir literatūra, ir filosofija. Buvo labai apsiskaitęs ir geranoriškas kolegų atžvilgiu.
Prancūziško šarmo žmogus
Egidijus STANCIKAS
Kauno dramos teatro direktorius
Aktorius iš didžiosios raidės. Aktorius - mokykla. Aktorius, per kurį mums, jaunesnei kartai, buvo galima prisiliesti prie unikalios Juozo Miltinio mokyklos. Aktorius, kuris šalia esantį kolegą priversdavo scenoje būti visa savo esybe ir degti mintyje, siekiamybėje. Nevaidinti, o būti. Nesimėgauti savo profesija, o jausti aktorystę kaip gyvenimo būdą. O kaip žmogus - be galo didelės vidinės inteligencijos, erudicijos. Lietuvoje ypatingai reto prancūziško-paryžietiško kultūros šarmo žmogus. Žmogus, matantis kitame žmoguje gėrio pradą, liudijantis, kad būtent gėris yra žmogui duota Dievo energija.
Ujamo teatro gynėjas
Antanas ŽEKAS
Kauno valstybinio dramos teatro aktorius aktorius
Mes abu vienmečiai, bendravome labai daug. Draugaudavome ir pastaruoju metu. Kai jis buvo Birštono sanatorijoje, jam pasakė, kad liko gyventi 11 mėnesių, bet jis šią žinią priėmė labai optimistiškai. Sakė: „Aš dar pakovosiu“. Jis buvo didis aktorius. Bene vienas iš paskutiniųjų dabar ujamo teatro gynėjų. To teatro, kurį mes laikėme šventove, ir manėme, kad jame dirbti sakralu. Juk šiuo metu teatras, kaip paskutinis paršelis, kurio spenys pauodegy... Kaip bebūtų liūdna - metas. Keičiasi kartos. Kaip radome, taip paliksime. Skaudu, kad šiais metais į menininkų gretas įsisuko girta mergelė su dalgiu ir jau nebe po vieną, o pradalgėmis šienauja. Jaučiausi Algiui skolingas, parašiau jam pomirtinį laišką ir palengvėjo...
