Liepos 13 d. Vingio parke vilniečiai ir Vilniaus svečiai tapo islandiškos apeigos liudininkais. Tai buvo apeiga, kurios metu žmogaus noras susijungti su gamtos pasauliu buvo toks pat aistringas kaip ir pačios Bjork dainavimas. Stulbinanti vidinė laisvė ir retas gebėjimas kurti čia pat scenoje duotas ne kiekvienam atlikėjui.
Atrodė, šokis gimsta čia pat, klausantis muzikos kartu su pačios dainininkės garsu, nežiūrint, kad balsui suvaldyti islandų dainininkei reikėjo įdėti daug pastangų: dėl balso stygų problemų atidėjusi koncertą Helsinkyje, ji vis dėlto pasirodė Vilniuje.
Scena buvo apipavidalinta vėliavomis, kuriose pavaizduoti vandens gyvūnai: žuvys, varlės, driežai. Jie lyg kokioje pasakoje vedė į povandeninį gamtos pasaulį. Orkestro bei pačios dainininkės Bjork auksinė apranga priminė nepaprasto grožio jūros gyventoją, vedė klausytoją į paslaptingą pasaulį, kurio viliojančios paslaptys dar neatskleistos.
Tik daina bei ritualinis šokis gali skausmingai, o kartu ir aistringai priminti: mes tokie pat gamtos vaikai! Gamtos gaivalai priimkite mus, kartu mes būsime stiprūs! Visas Bjork grupės kūrybinis potencialas: scenografija, daina, garsas, grimas, apšvietimas bei specialieji lazeriniai efektai harmoningai papildė vieni kitus. (Beje, lietuvaičiai A. Mickevičiaus „Vėlinėms“, kurį režisavo jau mirusi Vega Vaičiūnaitė sukūrė ne mažiau įspūdingus lazerinius efektus.)
Dainininkės aprangą papildė ant virvelės kabantys kutai, kurie priminė šamanų apsauginius amuletus. Panašius apsaugos ženklus nešiojo ir mūsų protėviai. Skirtingi ženklai turėjo skirtingas savybes: vieni jų skirti suteikti magiškų galių, kiti apsaugo nuo nelaimių.
Bjork išmoningai panaudojo japonų tradicinio No teatro efektą: jos ranka vienu metu buvo voratinklio mezgėja. Vienas mostas – ir scena prisipildė baltomis voratinklio gijomis.
Tai, ką daugelis žurnalistų įvardija kaip paauglės strakaliojimą scenoje, iš tiesų yra ritualinis šokis, turinti savo prasmę. Gal ne kiekvienas šokėjas galėtų paaiškinti šių magiškų judesių prasmę, bet turintys ypatingo jautrumo dovaną menininkai intuityviai ją perteikia žiūrovui. Jau pirmieji muzikos garsai užkodavo pačią programos koncepciją. Būtent būgnas buvo mūsų protėvių ritualinių šokių palydovas. Iki šių laikų išlikusi piktų dvasių išvarymo ritualinė apeiga taip pat neįsivaizduojama be būgno. Šių dienų tyrėjai šiuos ritualinius veiksmus su būgnu įvardina kaip pirmąjį žmonijos meno terapijos seansą.
Jei Bjork sėmėsi įkvėpimo iš islandiškų apeigų, Jurgos Šeduikytės dainos koncerto pradžioje lyg harmoningos lietuviškos lopšinės išplaukė iš pačios lietuvių liaudies dainos gelmių. Jos koncertinė programa – sakmės būsimam kūdikiui apie žemiško pasaulio grožį. Koncertui dainininkė paruošė naują dainą „Tyliai“.
Manau, kad visiškai skirtingos prigimties bei temperamento dainininkės stiprybės bei įkvėpimo sėmėsi savo tautinėje kultūroje, o tai vienu metu suteikė joms išskirtinį savitumą bei bendrumą, keistą šio pasaulio darną papildydamos meilės bei aistros sakmėmis dainininkės privertė suklusti ne tik žmones, bet ir gaiva alsuojantį vakarėjantį Vingio parką...
