Britų dienraštis Guardian.co.uk surengė diskusiją, apie šiuolaikinę populiariąją muziką ir jos įtaką vaikams bei jaunimui. Diskusiją paskatino žinomo muzikos prodiuserio Maiko Stoko viešai išsakyta nuomonė, kad daugelis „R&B“ muzikos vaizdo klipų primena lengvą pornografiją. Savo nuomones pristatė muzikos žurnalistė Viktorija Segal ir feministė tinklaraštininkė Laurie Penny.
Taip: Viktorija Segal
Žinoma, muzika turėtų būti nors šiek tiek kontroversiška, bet, jei jos galimybės apsiriboja Hugo Hefnerio pagyvenusio libido patenkinimu, reikėtų pagalvoti geriau. Niekas nesiekia Veros Dreik visuomenės, kur seksas net neminimas, o vienintelė populiari daina primena pridengtą pianino koją, bet juk nebūtina viską pasakyti garsiai. Nors rokenrolas atsinešė seksualų dubens sukimo judesį, pirmųjų „pop“ garsenybių tekstai buvo labiau siūlantys nei atviri. Prisiminkite Elvį – visi drebėdavo, ar „The Beatles“ – vien mintis apie laikymąsi už rankų reikšdavo didžiausią meilę. Be šiek tiek įpinto paslaptingumo ir už veidrodžio esančio pasaulio, intymumo magija išnyksta. Ne į dvimečius klausytojus, kuriais itin susirūpinęs Stockas, orientuota muzikos scena, vis tiek turėtų būti žaidimų aikštelė, muzikinis fonas gimstančioms fantazijoms ir svajonėms, o ne vien suaugusiems skirti moksleivių, šokėjų prie stulpo ir lėktuvo palydovių (čia vien tik Britney Spears) šablonai.
Tiesą sakant, Stoką neramina ne pati muzika, bet jos vizualizacija. Įsijunkite bet kurį kanalą ir pamatysite seksualiai besirangančias Rihaną ar Šakirą. Kartais aš vis dar grįžtu prie televizijos, kad rasčiau šokinėjimui tinkamos muzikos savo dukroms, tačiau greit jį išjungiu, nes susiduriu su aliejum išsitepusios ir vien tik bikini dėvinčios Britney vaizdais. Žodžiai tampa antraeiliais, bet vaikai gali matyti kaip ji šoka, rengiasi ar žiūri. Nuvilia tai, kad jaunimo kultūra, turinti stovėti visko, kas nauja, priešakyje tenkina seno vyro fantazijas.
Tokiu keistu metu pasirodo grupės „Abba“ DVD diskas. Nors jų dainose jaučiamos seksualinės užuominos, niekas to nemeta tiesiai į veidą. Taip, šiuose klipuose taip pat yra kostiumų, kurie nepadarytų gėdos ir Lady Gagai, apvalumų ar tam tikrų šokio judesių (ir tai tik Benis ir Bjornas), tačiau šie vaizdai yra maloni alternatyva šiandienos kosmetinės chirurgijos nudailintiems kūnams. Grupės merginos galbūt paskatino paauglių seksualines fantazijas, tačiau jos nepardavinėjo vientisos sekso versijos.
Šiandien net ir alternatyvos yra netikros – Kate Pery galbūt ir pabučiavo merginą ir jai tas patiko, bet ji nieko neįtikino, jog ši daina išplėtė populiariosios muzikos horizontus. Būtų neteisinga teigti, kad visos dainininkės tenkina cigarus rūkančių vyresnio amžiaus vyriškių fantazijas, tačiau dažnai neapleidžia jausmas, jog muzikos žvaigždės ir jų kūrybinės grupės pragmatiškai pasirenka tenkinti poreikius, kuriuos dar geriau įprasmintų suaugusiems skirtos svetainės. Naujausiame K. Pery albume, pavadintame „Paauglio svajonė“, yra daina, kuri vadinasi „Povas“. Joje ji klausia: „Ar tu pakankamai drąsus, kad parodytum man savo povą?“. Galima, aišku, ginčytis, jog yra gerai, kad pagaliau sekso objektu moteris priverčia pasijausti vyrą, galima pasvarstyti, kaip toks požiūris padės mergaitėms tapti moterimis, ar berniukams – vyrais.
Problema, kuri jaudina prodiuserį Stoką, yra ne ta, kad egzistuoja Lady Gaga, formuojanti jaunimo moralę. Problema ta, kad muzikos siūlomas seksualumas yra vienpusis. Pornografijos kalba diktuoja muzikos kalbą. Nesvarbu kuo tu tai apvilksi (oda, guma, vaikišku aliejumi), tai nėra seksualu.
Ne: Laurie Penny
Populiariajai kultūrai, kaip ir bet kuriai kitai kultūrai, reikia turtingų ir galingų vidutinio amžiaus vyrų, kurie mums pasakytų, kaip elgtis, ką dėvėti ir kaip pateikti savo seksualumą turi moterys. Ženk žingsni į priekį, Maikai Stokai, save pateikęs kaip ateinančios kartos moralės gynėją.
Jis teigia, kad nerimą jam kelia jaunų mergaičių seksualumo puoselėjimas. Ne visi sutiktų, kad toks vyras, kaip Stokas, yra tinkamas spręsti, kaip padėti jaunoms mergaitėms susigyventi su savo seksualumu. Bet akivaizdu, kad be tokių moralinių arbitrų pagalbos, gatvės būtų pilnos moksleivių, kurios vos žvilgtelėjusios į Lady Gagos klipą, imtų kvaršinti savo mamoms galvas dėl kelnaičių su juostele, trumpų palaidinių ar vibratorių, visai tokių, kaip turi Lady Gaga.
Be abejo, daroma prielaida, kad merginų „seksualizavimas“ yra negrįžtamas – iš nekaltų mokyklinukių, šeimos dėl vertybių kare, jos pavirsta į pėstininkus, kurie panašūs į tranus.
Šis prodiuseris pasinaudojo proga pareklamuoti savo naują miuziklą „Eik!Eik!Eik!“, kuris, kaip skelbiama, yra orientuotas į šeimos vertybes. Atminkite, kad tai vyras, kuris moteris gerbia taip smarkiai, kad 1992 m. padėjo prodiusuoti dainą „Dance of the handbags“, kuriame stereotipiškai buvo vaizduojamos vyriškos moterys.
Deja, jo skundas, jog dauguma šiandieninės populiariosios muzikos vaizdo klipų primena „švelnią pornografiją“ turi pagrindą. Bėda ne tai, kad muzikos klipai parodo moteris kaip seksualias būtybes, o tai, kad kai kurie muzikos klipai jas atskleidžia kaip seksualinę kilnojamą nuosavybę.
Bandymas įpiršti mintį, jog moterys yra seksualios būtybės, nesukelia problemų, ypač populiariojoje muzikoje, kur aistra ir geismas visada parodomos kaip prekės, bet bandymas įpiršti mintį, jog moterys yra paklūstantys seksualiniai objektai, yra didelė problema. Tai viena iš pagrindinių populiariosios muzikos kalbos problemų. Praėjusią savaitę Eminemas ir Rihana pristatė naują singlą „Love the Way You Lie“, jį peržiūrėjo milijonai jaunų žmonių visame pasaulyje. Dainoje išaukštinami santykiai, kuriose netrūksta prievartos. Atlikėja, kuri yra pagarsėjusi prievartos prieš moteris auka, išgirta už tai, kad metė ją sumušusį vaikiną, šioje dainoje dainuoja apie savo mylimąjį, kuris „Mėgsta stovėti ir žiūrėti kaip aš degu/Bet viskas gerai, nes man patinka, kai skauda“. Taip, šiame klipe demonstruojamos beveik visiškai apnuogintos atlikėjos kojos, tačiau daug didesnį nerimą kelia demonstruojamas pasyvus, nuolankus seksualumas.
Turi būti skirtumas dėl teisėto susirūpinimo jaunomis moterimis, norint jas apginti nuo prievartos, ir paniekos moteriškam seksualumui apskritai, kurios netrūksta termine „seksualizacija“. Kai feminstės kalba apie moterų sudaiktinimą ir prievartą prieš jas, į mus nereaguojama, būtent todėl, kad šie žodžiai gąsdina tuos, kurie pelnosi iš žiauraus moterų seksualumo „suprekinimo“. „Seksualizacijos“ terminas kelia mažesnę grėsmę, be to, yra lengviau inkorporuojamas į konservatyvias strategijas, ši sąvoka siūlo mintį, kad problema slypi pačiame sekse, ypač moteryse, kurios juo užsiima. Tad nenuostabu, kad Maikas Stokas ir kiti taip trokšta pasinaudoti šiuo terminu siekdami dėmesio.
