Tais atvejais, kai tarp vyresnės kartos žmonių kyla pokalbiai apie televizijoje rodomą animaciją, daugelio jų nuomonės sutampa: masinio vartojimo produktais tapę daugiausiai iš Holivudo ir Tolimųjų Rytų importuojami filmukai tėvų ir senelių vienbalsiai apibūdinami kaip estetiškai atstumiantys, o senoji rusiška animacija prisimenama su nostalgija. Tačiau ar neturėtų mums artimiausia būti lietuvių autorių kūryba?
Kodėl ji taip retai matoma mažuose ir dideliuose ekranuose? Kokia ji ir kuo skiriasi nuo kitų šalių animacijos? Apie tai ir viską, kas piešta, kalbėjome su vienu iš šio žanro pradininkų Lietuvoje, animatoriumi Antanu Janausku.
Antanas Janauskas (asmeninio arch. nuotr.)
– Kokia šiuo metu yra lietuviškos animacijos situacija?
– Mūsų srityje visi laikosi labai skirtingai. Priklauso nuo to, kas ir iš kur gauna lėšų. Aš skųstis pastaruoju metu negaliu, nes kaltinti galėčiau tik save – truputį užtęsiau finansuoto filmo baigimą.
– Ar sunkmečiu animatorius gelbėja trumpų reklaminių, agitacinių ir kitokių vaizdo klipų gamyba?
– Manęs šiuo laikotarpiu užsakomieji dalykai visai nedomina. Savo laiku esu padaręs keturis trumpus, bet tai buvo ne man užsakymas, o tarsi aš pats užsakiau. Tema buvo saugus eismas ‒ skatinantys prisisegti saugos diržus, negerti už vairo, gatvę kirsti per perėją ir panašūs dalykai. O dabar populiariomis masinio vartojimo temomis užsakomi klipai manęs visai nedomina. Geriau padirbėsiu kastuvu, negu užsiiminėsiu „rykit, kramtykit“ tipo reklaminių klipų gamyba.
– Koks yra valstybės finansavimas? Ar jis gerokai mažesnis už tą, kurį gauna kinas?
Iki šiol visos mano paraiškos buvo patenkintos. Ne visose šalyse animatoriai yra finansuojami valstybės. Mes, galbūt, nebeilgai, tačiau dar galime pasakyti mus finansuoja Lietuvos kultūros ministerija....
– Ar, kaip mažiau investicijų, tarkime, už kiną, reikalaujantis žanras, animacija negalėtų labiau išpopuliarėti?
– Niekas negali pasakyti ir numatyti to, kas „galėtų būti“. Viename iš festivalių teko kalbėti su Kroatijos animatoriais. Jų darbai septintą ir aštuntą dešimtmetį buvo itin gerai vertinami visoje Europoje, o Zagrebo animacijos mokykla laikoma itin stipria. Taigi, aš paklausiau, kodėl sukūrę tokius visame pasaulyje puikiai įvertintus filmus, jie pritylo. Pasirodo, priežastis ‒ idėjų trūkumas.
Su idėjomis dar galima susitvarkyti, bet jei turimos nebus finansuojamos, tai (nors sunku su tuo susitaikyt), lietuviškai animacijai tikrai ateis galas.
Kadras iš A. Janausko filmuko „Urzgianti pagalvė“
– Taigi, animacijai didžiausią grėsmę kelia „idėjų badas“?
– O iš kur kyla idėjos? Jas generuoja autoriai. Animacinių filmų autorių galvose pilna įdėjų, tačau jos tinkamos būna filmui atsirasti, tik prinokę. Kompiuteriu filmuką galima sukurti už labai mažą sumą arba visiškai be pinigų, jei kas pavalgyt duotų. Tačiau darom ką galim.
Jei nuvažiavęs į kokį festivalį užsienyje pamatai nors du dėmesio vertus filmus, jau labai gerai. Festivaliai gauna po kelis tūkstančius filmų, bet juose, žiūrovams patinkantys filmai nebūtinai sutampa su žiūri apdovanotais.
– Galbūt animacijoje trūksta naujų autorių?
– Milano kino festivalio animacijos sekcijoje amžiaus riba autoriams yra 40 metų. Vyresniems dalyvauti neleidžiama. Europoje apskritai skiriama labai daug dėmesio jaunimo animacijos žanrui: organizuojami įvairiausi kursai, skiriamas finansavimas.
– Kodėl lietuviška animacija taip retai rodoma televizijos eteryje ir kino teatruose?
– Lietuvos televizijos kanalai nerodo lietuviškos animacijos. Nerodo ir tiek. Tačiau tai nereiškia, kad jos nėra. Pavyzdžiui, mano filmai populiarūs internete, juos mato milijonai žiūrovų. Gal ji prasta? JAV, Majamije gautas pagrindinis žiuri prizas „Telegastrovizijai“ rodo, kad ji šio to verta.
Kadras iš A. Janausko filmuko „Urzgianti pagalvė“
– Esate sakęs, kad animacijos negalima skirstyti pagal tautybes. Visgi, kuo pasauliniame kontekste išsiskiria lietuviai?
– Žvelgiant į animaciją pasauliniu mastu, jei, tarkime vienas ar kitas darbas yra įdomus, dėmesys atkreipiamas į asmenybę, na ir į valstybę, tie dalykai neatskiriami. Ir tie vienai ar kitai šaliai priskiriami bruožai ne visada tiksliai apibūdina visą kūrybą. Sakoma, kad estų filmai labai geri, tačiau juk galėtų būti šiek tiek geresni..
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti gera animacija?
– Man labiausiai patinka, kai animacijoje istorija pasakojama ne žodžiais, o vaizdais. Šiuolaikinėje animacijojoje labai stengiamasi ant vaizdo „prikrauti“ labai daug žodžių. O „per visus galus“ peršama 3D technologija plius „kooprodukcija“ apskritai animaciją daro atstumiančia, tačiau to kažkam labai reikia – to 3D ir vadinamo „tarptautinio bendradarbiavimo“.
Kadras iš naujausio A. Janausko filmuko „Smalsi moteriškė“
– Kaip apskritai vertinate kompiuterinę animaciją?
– Kompiuteris gali būti puiki pagalbinė priemonė tavo išraiškai, viskas priklauso nuo to, ką su juo darai. Galima išgauti vaizdą ne prastesnį, negu kino juostoje. Paskutinį savo filmą ‒ „Urzgianti pagalvė“, aš taip pat sukūriau naudodamasis kompiuteriu.
– Kokią šiuo metu matote lietuviškos animacijos perspektyvą?
Niekas negali pasakyti, kaip bus ateityje. Žinant sunkią šalies ekonominę situaciją, emigracijos problemas, apskritai sunku kalbėti apie Lietuvos perspektyvas. Juo labiau sudėtinga kažką pasakyti apie ateitį žanro, kurio šiuo metu beveik nesimato televizijoje ar kine. Antra vertus, filmai kraustosi į internetą, todėl tapti žinomu animatoriumi gali kiekvienas.
– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems animatoriams?
– Drąsių ir turinčių ką pasakyti žmonių visad buvo ir bus. Ne tik animacijoje, bet ir visose kitose kultūros bei meno srityse. Jiems patarimų nereikia. Žmogus turi turėti ne tik norą, bet ir idėją, o tik paskui ieškoti jos išraiškos priemonių. Iki to reikia pribręsti.
