Marmurinės Partenono statulos kenčia nuo rūgštinių lietų. Gotikinės bažnyčios eižėja nuo šiluminių smūgių. Agridžento šventykloms Sicilijoje gresia pražūtis: akmenys, iš kurių jos pastatytos, trupa. Ikonos altorių nišose aptrauktos pelėsiais. Nuo visuotinio atšilimo naftos epochoje kenčia ne tik žmonės ir gyvūnai – iškilo grėsmė visai mūsų istorijai, rašo Italijos dienraštis „La Repubblica“.
Istorijos ir kultūros paminklai, atlaikę tūkstantmečius, pergyvenę karus ir negandas, rizikuoja likti suniokoti ar išvis pražūti dėl naujos atmosferos, pripildytos „šiltnamio dujų“, klastos.
Tokią išvadą priėjo projekto „Atlante di Vulnerabilità” vykdytojai. Šis projektas – tai Europos Komisijos finansuojamos programos „Nojaus laivas“ dalis, jį koordinuoja Bolonės Atmosferos ir klimato tyrimų institutas. Atliekant projekte numatytus tyrimus buvo sudaryti įvairūs žemėlapiai, liudijantys, kad istorijos paminklams iškilęs pavojus per šį šimtmetį nuolat didės.
Pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalyse paspartės marmuro erozija, per metus suirs iki 35 mikronų storio marmurinių paviršių sluoksnis. Sustiprės ir geležies, bronzos bei cinko, kurie buvo naudojami paminklų stogams, erozijos procesai. Pasak specialistų, tai lems didėjantis aplinkos užterštumas ir kylanti vidutinė metinė temperatūra.
Viduržemio jūros baseino šalyse grėsmę kels negatyvus saulės radiacijos poveikis. Su šiuo fenomenu susidurs Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija ir Balkanų šalys. Visą Europą apims vadinamasis „druskų kristalizacijos“ efektas, kuris ypač pavojingas akytoms medžiagos. Smiltainį ir plytas kamuos vidiniai mechaniniai stresai, dėl kurių šios medžiagos gali net visiškai suirti.
Pasak projekto vadovės C. Sabbioni, tyrimo išvadose pabrėžiama vandens kaip neigiamo faktoriaus reikšmė.
„Nors klimato pokyčių metu temperatūra labai dažnai laikoma svarbiausiu kintamuoju, kultūros vertybių požiūriu svarbiausią vaidmenį vaidina ne tiek ekstremalūs reiškiniai – liūtys, potvyniai ir audros, bet kur kas mažiau pastebimi ir kur kas labiau paplitę fenomenai. Jie daro struktūrinę žalą perdangoms, stogų šlaitams ir kraigams. Be to, padidėjusi drėgmė sudaro geresnes sąlygas plisti mikroorganizmams akmens ir medžio struktūrose. Ji skatina paviršius ardančių druskų formavimąsi ir spartina korozijos procesus“, - tvirtina projekto vadovė.
Šiame amžiuje istorijos paminklai turės atlaikyti du smūgius. Viena vertus, keturiose geografinėse zonose – Alpėse, Balkanuose, Skandinavijoje ir Pietų Islandijoje – spartėja grybelių augimas (iki 30 mikrogramų kvadratiniame centimetre), kita vertus, dėl sausringesnių vasarų didžiojoje Europos dalyje sukietės dirvožemis, saugantis dar neatrastus archeologinius objektus.
Dar prieš 5 metus Italijos Centrinis restauravimo institutas ir Aplinkos apsaugos agentūra bandė atkreipti dėmesį į aplinkos užterštumo problemą, primindami, kad rekonstrukcijos efektas smogo sąlygomis gali trukti tik trejus metus. „Nuskutimo efektas“ prapuola, juodosios dalelės vėl ima kurti pastebimą patiną ant bažnyčių ir statulų paviršiaus, ir, siekiant grąžinti baroko stiliaus fasadų ar imperinių triumfo arkų grožį, reikės vėl nuiminėti jų akmeninio paviršiaus milimetrus, taip vis labiau ardant paminklų struktūrą. Dabar klimato pokyčiai grožio išsaugojimo procesą pavers dar sudėtingesnį ir brangesnį, rašo „La Repubblica“.
