Balandžio 12 d., šeštadienį, 18 valandą Klaipėdos koncertų salėje Klaipėdos kamerinis orkestras ir Alexanderis Palei‘us, kuris pasirodys kaip pianistas ir dirigentas, atliks visus šešis Johanno Sebastiano Bacho klavyrinius koncertus.
Nepaisant to, kad J. S. Bachas galėjo stebėti fortepijono užgimimą XVIII šimtmečio pradžioje ir žinant, kaip jis domėjosi pirmaisiais G. Silbermano sukurtais Hammerklavyrais, jis, vis dėlto, nesukūrė nei vieno kūrinio šiam instrumentui. Regis, Bacho netenkino instrumento garso spalvos balansas, kuris buvo problematiškas, siekiant išreiškti Bacho polifonijos esmę.
Visi žymiausi XIX amžiaus pianistai nuo Beethoveno iki Liszto pripažino Bacho kūrinius klavyrui kaip aukščiausią instrumentinės muzikos viršūnę ir suvokė, kiek svarbu jų pačių fortepijoniniam menui buvo didžiųjų Bacho kūrinių, tokių kaip “Gerai temperuotas klavyras” ir “Goldbergo variacijos”, atlikimas, nepaisant to, kad iš pradžių jie nebuvo skirti šiam instrumentui.
Atsakydami į daugeliui pianistų neišvengiamai kilusių problemų, susijusių, pavyzdžiui, su Bacho kontrapunkto menu, didieji Liszto mokiniai sukūrė Bacho atlikimo meno specifines tradicijas ir jų vardai iki šiol lieka įrašyti Fortepijono panteone: Martin Krause, Eugen d’Albert, Ferruccio Busoni ir Alexander Siloti.
Alexanderis Palei‘us, kuris yra atsidavęs Bacho muzikai nuo pirmųjų savo kaip pianisto žingsnių, turėjo galimybę perimti Siloti tradiciją iš dviejų pagrindinių savo mokytojų – didžios pedagogės Veros Gornostajevos ir virtuozės Belos Davidovič. Šie faktai giliai įtakojo jo meną. Nepaisant to, A. Palei‘us, be abejonės, yra unikalus ir originalus atlikėjas, jis niekada nepraleis progos priminti savo klausytojams tradicijas, kurių dėkingas perdavėjas jaučiasi esąs.
Nuo įsimintino Pirmojo prizo laimėjimo J. S. Bacho konkurse Leipcige 1984 metais A. Palei‘us išsiugdė ypatingą santykį su šio kompozitoriaus muzika. Atėjus meninei brandai jo suvokimas koncentruojasi ties dviem esminiais momentais.
Pirmas, ir, galbūt, labiausiai stulbinantis auditoriją, yra melodinių puošmenų supratimas ir įsigilinimas į tai, kaip jos išreiškiamos paties Bacho natose. A. Palei’aus tikslas nėra studijuoti tai, kaip Bacho epochos atlikėjai naudojo muzikines puošmenas savo virtuoziškumui atskleisti, bet būtina sąlyga parodyti Bacho kūrybą jos estetinės prasmės perspektyvoje.
Antras momentas būtų tai, kad A. Palei’aus koncepcija yra jautri Bacho kūrybos “architektūrai” ir turi daug bendro su didžiaisiais vaizduojamojo meno meistrais, kurie ruošė kelią Bachui ir tapė Kristaus gyvenimo scenas. Todėl ypatingas pianisto dėmesys vaizduojamiesiems menams neįtikėtinai praturtino jo vaizduotę ir jautrumą, tuo pačiu įgyjant unikalų Bacho estetikos suvokimą.
Po įsimintinų pasirodymų, skambinant Bacho „Goldbergo variacijas“ bei jų įrašų ir neseniai ištisai atlikto “Gerai temperuoto klavyro”, A. Palei‘us negalėjo praleisti galimybės sudalyvauti “Klaipėdos muzikos pavasaryje”, atliekant visus Bacho Koncertus solo klavyrui vieno koncerto metu. Toks įvykis, kuris yra išties retas šių dienų Europoje, yra jam tikras džiaugsmas, tiek pat ir didelis iššūkis.
Šį vakarą atliekami J. S. Bacho Koncertai klavyrui ir orkestrui yra ypač problematiški pianistams. Iš tikrųjų, tai vėlyvos paties Bacho padarytos solinių Koncertų smuikui ar pučiamajam instrumentui transkripcijos, kurių didžioji dalis yra dingę. Taigi, atlikėjas, nepaisant specifinių problemų, susijusių su instrumentiniu pritaikymu, turi nuolatos sekti muzikines frazes, susijusias su specifiniu smuiko ar obojaus d’amore lyrizmu, ir skambinti taip, kaip Bachas įsivaizdavo jų dialogą su orkestru.
Tik keletas pianistų yra sėkmingai atlikę Bacho Koncertus, ir jų vardai įrašyti interpretacijos istorijoje. Tai Edwinas Fischeris keturiasdešimtaisiais, kuriam Koncertai buvo artimi Bacho kantatoms, sugebėjo nuostabiai „dainuoti“ fortepijonu. Tai Glenas Gouldas šešiasdešimtaisiais, kurio Bacho polifonijos suvokimas buvo įrašytas istorijoje dėl išskirtinės dinamikos. Galiausiai, tačiau ne paskutinėje vietoje, yra Tatjana Nikolajeva septyniasdešimtaisiais, kurios dialogas su Sauliumi Sondeckiu ir Lietuvos kameriniu orkestru buvo pusiausvyros ir išradingumo stebuklas.
Nėra abejonės, kad šį vakarą mes patirsime dar vieną žavingą interpretaciją, kuri taip pat išliks istorijoje, kaip ir ilgam mūsų širdyse.
Laurent Blondel
