Kartais reikia tiek nedaug. Nedaug žodžių, vietos, daiktų, laiko. Ypač žodžių. Kuo stipriau jaučiame, tuo mažiau kalbame, jei ne - beriame dėmesio nevertas beprasmybes. Kaip retai pastaruoju metu žinome, ką ir apie ką šnekėti. Matyt, nebejaučiame, todėl vien dangstomės papuošimais, blizgučiais ir linksmybėmis. Atrodo, taip užpildysime žmogiškojo bendravimo tuštumą, kurią kasdien jaučiame gatvėje, žiniose, teatre.
Palyginti su originalia Maksimo Gorkio pjese „Dugne“, nedaug žodžių iš jos pasiėmė Oskaras Koršunovas savo naujajam pastatymui. Režisieriaus atrinktas tekstas nesudarytų net vieno iš keturių dramos veiksmų. Atsisakyta realaus, apčiuopiamo siužeto, ryškios personažo linijos. Pirmajame plane atsiduria aktoriaus (žmogaus) susitikimas su publika - mumis. Pats spektaklis netrunka nė pusantros valandos, o vyksta nedidelėje, sakytum, beveik nedekoruotoje repeticijų salėje.
Žiūrovai pasitinkami aktoriams jau sėdint už stalo. Jie apžiūrinėja mus, gaudo žvilgsnius, aiškinasi, kas šįvakar juos stebės, jų klausysis. Nei vieni, nei kiti nuo žvilgsnių susidūrimo nepabėgs iki pat pabaigos - čia nebus užgesinta šviesa ar pamiršta, su kuo, kam (kaip supranti vėliau - ir apie ką) šnekama. Nedidelis atstumas tai paaštrina, sėdintys pirmoje eilėje iš tiesų gali pasijusti lyg užstalėje, visiškai arti, akis į akį su aktoriais. Čia net nėra užkulisių, - laukiantys savo scenos tiesiog sėdi šone, kiek atokiau, stebi kitus arba rodomas skaidres ir ruošiasi veiksmui.
Nėra jokio grimo, o kostiumai (Agnė Kuzmickaitė) atrodo lyg ištraukti iš „Humanos“ maišų. Kaip ir erdvė, - aktoriai niekuo nesidengia, nebent stalu, kuris vienintelis ir skiria juos nuo žiūrovų, nors kartu ir jungia kaip bendros užstalės sugėrovus. Atviras. Toks yra visas spektaklis, aktorių ansamblis ir pats režisierius, labai tiksliai pasirinkęs Gorkio pasakojimą apie prieglaudoje gyvenančią varguomenę. Ir dar tiksliau atsirinkęs tą nedidelę dalį teksto ir personažus. Koršunovo „Dugne“ nepamatysime nei prieglaudos šeimininko Kostyliovo, nei jo žmonos, nei Lukos. Režisierius pasiliko tik tuos, kurie iš tiesų yra dugne ir bando už kažko įsikibti.
„...ir nors jų [žmonių] gyvenimas eina vis blogyn, bet nori - kad eitų geryn... Užsispyrę!“, - jau pirmieji Satino (Dainius Gavenonis) žodžiai kelia kreivą šypsnį. Taip taikliai sudėliotas Gorkio tekstas ir jo skambesys šiandien iš karto nurodo ne vien į liūdnai ironišką spektaklio nuotaiką, bet ir į pasirinktą kontekstą. 1902 m. tekstu Koršunovas sugeba kalbėti ir apie šiandienos teatrą, ir apie bendrą dabartinę situaciją, ir, svarbiausia, apie mus, esančius čia ir dabar.
Susodinti prie stalo personažai kalbasi lyg ir apie nieką, lyg ir apie kažką svarbaus. Sakytum, pagiringi, pavargę, kiekvienas iš jų turi savo pasaulį ir problemas, kurios neišvengiamai susiduria tokioje mažoje erdvėje, o gal apskritai mažame pasaulyje. Satinas, Koršunovo pasodintas į stalo šeimininko vietą, savo kalbomis visuomet nori aprėpti viską. Gyvenimo filosofas, turintis ką pasakyti kiekviena tema. Jo žodžiai pilni ironijos, kaip ir santykiai su aplinkiniais. Nesvarbu, koks bjaurus ar įkyrus jis gali pasirodyti, supranti, kad jam iš tiesų rūpi. Akimirkos, kai Satinas pradeda kalbėti apie Senį (Luką) ir jo mintis, nušvinta tikru nuoširdumu, užsidegimu.
Būtent tada (nesvarbu, kokia intonacija) kalbama apie žmogų, vaikus, religiją, meilę, įstatymą, - visa tai, ko šių žmonių gyvenimuose nebėra. Kaip ir paties Senio, lyg jis ir būtų viską išsinešęs. Dievas? Jei taip, tuomet Nietzsche buvo teisus - jis mirė. Ir kaip žmonės turi elgtis dabar? Kaip jie atrodo? Kur jie atsidūrė? Čia atsiranda publika - mes, iš esmės lygiai taip pat išgyvenantys, skambiai tariant, vertybių krizę ar besitęsiančią Dievo netektį. Klausimas tik vienas - ar patys sau tai galime pripažinti?
Čia įdomus pasidaro dugno, kaip gyvenimo būsenos, suvokimas. Kodėl mes, pritardami tam, kad nebėra moralės, tikėjimo ir meilės, nemanome, kad patys galbūt esame dugne? Blaivybė nėra atsakymas ar pasiteisinimas. „Kai aš girtas, man viskas patinka“, - sako Satinas. Nėra svarbu, kad geriama, svarbu kodėl. Ir tikrai ne iš laimės.
Žinoma, visiškai sugretinti Gorkio, Koršunovo personažų ir mūsų pačių tikriausiai nepavyktų. Mes sakome, kad alkoholiu bandoma dangstyti bėdas, o priešais matomi aktoriai-personažai juo naudojasi tam, kad vėl atrastų ir atidengtų. Būdami dugne jie yra laisvi nuo materializmo. Praradus sielą, žmogiškumą, jis tampa nebesvarbus, jo net privalu atsisakyti tam, kad vėl galėtum pamatyti po jokiais papuošimais nepasislėpusį žmogų. Apsinuoginus, nesislepiant čia ieškoma paprasčiausių dalykų. Kažkuriuo metu pajunti, kad šie žmonės, patys to nežinodami, savo portretais atveria akis kiekvienam stebinčiam.
Koršunovo interpretacijoje nėra svarbi socialinė priklausomybė, - Gorkio aprašyti varguomenės žmonės čia įasmeninami gerokai plačiau. Viena vertus, tekste išlieka Baronas (Darius Meškauskas), kurio titulais abejojama, buvęs kailininkas Bubnovas (Julius Žalakevičius), policininkas Medvedevas (Rytis Saladžius) ir kiti, bet tai beveik nebereikšminga. Svarbesnis tampa pačių aktorių buvimas salėje ir jų sakomi tekstai, kurie pinasi savose prasmėse. Žiūrovas neišvengiamai mato aktorių ne vien kaip personažą, bet ir kaip asmenį.
Rasos Samuolytės Nastia - girdėta, matyta ir atpažįstama. Ji ir ta pati Samuolytė, vaidinanti vis kam nors besipriešinančias jaunas merginas, ir Nastia iš mūsų kasdienybės. „Ar jūs suprantate, kas yra meilė? Ar tu supranti, kas yra meilė? Aš patyriau, aš žinau, kas yra meilė, o tu...“ - kiek kartų girdėti žodžiai. Jų reikšmė retai kada būna tik skundas, - prisimindamas buvusią meilę žmogus visuomet ieško naujos. Nastia tiki, jog ji dar yra kažkur, bet tikrai ne čia, tarp šių žmonių, tarp kurių ji atrodo lyg uždaryta narve.
Savotiška jos priešingybė - Nelės Savičenko Kvašnia, jau palaidojusi vyrą, neslepianti dėl to kilusio džiaugsmo. Ji žino (bent jau taip sako), kad daugiau niekada netekės, neleis savęs daugiau skaudinti. Grubi ir tvirta ar tik taip atrodanti? Ar tiesiog vėl Gertrūda? O Samuolytė - Ofelija. Nastia jautriai lyg tėvo netektį išgyvena Senio dingimą, o ir Aktorius (Darius Gumauskas) po jos grasinimų išeiti cituoja Hamletą, siunčiantį savo mylimąją į vienuolyną.
Darius Gumauskas, Aktorius ir Hamleto tema - atskira Koršunovo „Dugne“ dalis. Nuorodos į Shakespeare'o herojų Gorkio tekste daugiau iliustratyvios, - tai kiekvieno aktoriaus svajonių vaidmuo.
Spektaklio kontekste sąsajos su Hamletu veda prie kitų autorinių režisieriaus sumanymų.
Dar spaudos konferencijoje, pradėjusioje šių metų OKT sezoną, Koršunovas kalbėjo apie savo planus vis pabrėždamas du dalykus: pasipriešinimą bevertei popprodukcijai ir aktoriaus, kaip unikalaus instrumento, vertybę. Abu ketinimai matomi visą spektaklį. Pradedant „nuoga“ aktorių vaidyba ir baigiant tuo pačiu Hamletu, užpildančiu „Dugne“ iki šiol statytų Koršunovo darbų potekstėmis.
Būtent Gumausko Aktorius skleidžia jautriausias mintis. Galima į jį žiūrėti kaip į prasigėrusį, kažkada scenoje vaidinusį (kad ir Duobkasį) artistą, bet daugiau nei akivaizdu, kad režisierius jam suteikia gerokai daugiau reikšmės. Jo tragedija išaukština patį aktorių ir jo darbą. Gumausko psichofizika net gąsdinančiai įtikina. Scenoje, kurioje Aktorius vis bando prisiminti taip puikiai mokėtą tekstą, atrodo, kad jis tuoj ims ir iš tiesų išsiners iš savo odos. Bet visos pastangos bevaisės.
Unikalus darbo instrumentas - žmogus - yra sulaužytas, siela - pragerta, o be jos kūryba neįmanoma. Tam tikra prasme Aktorius jau yra miręs, dėl to jam nesuprantama, kodėl Satinas sako, jog dukart žmogaus užmušti neįmanoma. Niekas net jo vardo neatsimena, o apie tai dar 1998 m. scenoje kalbėjo Roberto Zucco, kartodamas savo vardą ir vis stengdamasis jo nepamiršti. Pats Gumauskas kitame spektaklyje - „Vaidinant auką“ - atliko šiuolaikinio Hamleto vaidmenį, tik tada jis mirtį jaukinosi, ieškojo pasirinkimo. Dabar to nebėra. Nebelieka „Būti ar nebūti“, yra tik „Nebūti“.
Per visą spektaklį Aktorius ruošiasi mirčiai, kartais lyg bando kabintis ar tikisi, kad kas nors išties ranką, susirūpins, bet niekam nerūpi. Nereikalingi yra jo eilėraščiai, niekas net nesutinka už jį pasimelsti, o mintį apie gydyklą nuo alkoholio palydi Barono replika „Fata morgana“. Toks vienas, niekam nereikalingas, tikėjęs iliuzijomis jis ir išeina, palikdamas kitus toliau smegti.
Iki kito Aktoriaus pasirodymo žiūrovai ne vien stebi, bet ir yra įtraukiami į eilines išgertuves. Visą laiką kirbėjęs jausmas, kad tai, kas vyksta prieš tavo akis, yra kažkur tarp gyvenimo ir teatro, pasitvirtina nuskambėjus žodžiams: „Kas nori išgerti su Gavenoniu, vaidinančiu Satiną?!“ Vėliau niekas net nebeklausia - atlėkęs Žalakevičius-Bubnovas visiems pilsto ir dalina degtinę. Čia Koršunovas leidžia sau žaisti tuo, ką jau seniai gerai įvaldė - publikos linksminimu ir prijaukinimu. Tad po visų šėlionių tik dar skaudžiau nuskamba Barono žodžiai, kad Aktorius pasikorė.
Ir štai jis pasirodo, ramus ir tyras lyg angelas. Prieš jį nublanksta visas iki tol matytas purvas. Visi, kurie iki tol užgoždavo Aktorių, sėdasi tylūs ir nurimę, Alioša (Giedrus Savickas) nustoja pliurpęs ir šokęs, Kleščius (Jonas Verseckas) nebesiskundžia, kad nėra nei sveikatos, nei darbo... Visi personažai sėdi tyliai susimąstę, o aktoriai klausosi Hamleto monologo.
Tik dabar jie galėjo atsirasti, tik dabar juos galima išsakyti. Antrą kartą miręs Aktorius atgauna sielą, tikėjimą savimi, talentą. Judėdamas tarp juodų dėžių jis eina į šviesą, atremia galvą į paprastą lempą, kurios šviesa žiūrovui gali pasirodyti net aureole. Viskas taip paprasta. Reikia tik žmogaus. Iš žmonių Oskaras Koršunovas sukuria spektaklį. Iš to, ką mes visi turime bendra, ką išgyvename. Ir iš kitokio nei dabar teatro, nesidangstančio papuošalais.
Atvira „Dugne“ forma neleidžia vertinti spektaklio vienareikšmiškai. Akivaizdu, kad kas kartą jis kinta ir kiekvienam atrodo vis kitaip. Žiūrovui reikia pasitelkti savo asmeninę patirtį, neatsiriboti nuo į jį einančių aktorių. „Hamleto“ veidrodis čia tapo permatomu stiklu, kurį privalu sudaužyti. Tik susipjaustę ranką jo šukėmis mes galime prisiliesti prie to, kas esame.
Sigita Ivaškaitė
