Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis per savo ilgametę karjerą suvaidino tiek vaidmenų, kad, sako, jau prieš dešimt metų buvo sunku suskaičiuoti. Pelnęs visus aktorinio meistriškumo apdovanojimus, išskyrus, kaip pats juokauja, "Oskarą", R.Adomaitis prisipažįsta, kad po truputį ateina laikas, kai nebesinori vaidinti. O imtis ne pačių mieliausių vaidmenų priverčia nelengva finansinė padėtis.
- Viename interviu jūs, paklaustas apie svajones, pasakėte: "Vienintelė mano svajonė - nebevaidinti, nesidraskyti ir svetimais drabužiais nesirengti." Tai ir turėjote omeny, ar žurnalistai žodžius ištraukė iš konteksto?
- Jūsų kolegos dažnai mėgsta sureikšminti, hiperbolizuoti ir išpūsti Tai buvo ne pareiškimas, o tekstas iš Ronaldo Harwoodo pjesės "Aprengėjas", kurioje vaidinau. Pagyvenęs, pusiau pamišęs aktorius vieną vakarą turi vaidinti karalių Lyrą, tačiau teatre jis pasirodo pavėlavęs. Nesavas, paklaikęs, išsibarstęs ir nenorintis nieko: nei rengtis, nei grimuotis, nei į sceną eiti... Aktoriams ateina toks laikas, kai nebesinori vaidinti.
- Norite pasakyti, kad ir jums nebesinori lipti į sceną?
- Yra dar šiek tiek noro. Bet labai nedaug...
- Vasaras leidžiate savo sodyboje Molėtuose, tik šaltuoju sezonu grįžtate į Vilnių, teatro gyvenimą. Pasiilgstate kontakto su publika?
- Nenoriu jums meluoti, neva dar turiu tiek daug nesuvaidintų vaidmenų ir dar taip degu noru juos įkūnyti, tik laikas baigiasi, mirtis čia pat - už durų. (Šypsosi.) Tokių ambicijų jau neturiu ir neturėsiu. Puikiai suprantu, jog Hamleto tikrai nebesuvaidinsiu. Tačiau kiek dar mano susiraukšlėjusios smegenys leidžia, į gyvenimą stengiuosi žiūrėti objektyviai ir blaiviai.
- Ar po tiek metų, praleistų scenoje, filmavimo aikštelėse, vis dar jaučiate sceninį jaudulį?
- Nebe... Tai keista. Todėl, kad prieš pasirodymus visada apnikdavo jaudulys. O dabar pastebiu, kad nebesijaudinu. Pradedu galvoti - jau viskas... Jei aktorius nebesijaudina, į sceną eiti nebereikia.
- Esate gavęs, ko gero, visus apdovanojimus, kokius tik aktorius galėjo gauti per savo gyvenimą.
- "Oskaro" negavau. (Juokiasi.) Taip pat ir aktoriaus veterano ženkliuko. Bet atrodo, kad ir tą turiu. Tačiau man įteikti apdovanojimai - toli gražu ne "parapijiniai". Iš TSRS liaudies artisto įvertinimo dabar tik pasijuokti galima. Mes tų titulų nebenaudojame. Tiesa, Rusijoje net iki šiol spektaklio programoje prie mano pavardės parašyta "TSRS liaudies artistas". Mums tai atrodo keista, o rusai yra titulų, tėvavardžių mėgėjai.
- Malonu, kad jūsų apdovanojimus dar prisimena?
- Nė kiek. Visada sakiau, jog aktorius yra geras, nelabai geras arba blogas. Apie artistą viską pasako jo vardas, nereikia jokių pamaloninančių "priešdėlių". Anais laikais net būdavo toks anekdotas: "Pas mus atvažiavo du nusipelnę artistai ir vienas geras."
- Nuvykęs į Maskvą jaučiate, kad žmonės jus iki šiol pažįsta?
- Taip, Budraitį atpažįsta, Banionį, mane. Juos - daugiau, mane - mažiau, bet vis tiek dar atpažįsta. (Šypsosi). Stebina tai, kad ir jaunesnės kartos publika apie mus žino. Lietuvoje žmonės santūresni, ne taip atvirai reiškia savo jausmus. Čia mes vaikštome minioje neatkreipdami aplinkinių dėmesio. Nebent prasilenkiant pro šalį koks nors atpažinęs savo kolegai pamirksi, bet iškart sudrausmina: "Nežiūrėk, nežiūrėk, - negražu." (Nusijuokia.)
- Ar turite tradiciją rengti pasisėdėjimus su senais bičiuliais aktoriais?
- Nors kaip būtų keista, - ne. Seniau ir aš manydavau, kad aktorių gyvenimas - tai linksmas kolektyvas, gėlės, dainos, vynas ir muzika. Iš tiesų aktoriai yra labai vieniši žmonės. Jie labai retai turi draugų tarp kolegų. Aktoriai mieliau palaiko ryšius su kitokios profesijos žmonėmis. Mano draugai taip pat yra ne iš teatro. Jie, žinoma, vaikšto į teatrus, bet nedirba tokio darbo kaip aš. Pats prieš teatro mokslus esu baigęs universitetą. Girdėjau, kad buvę bendramoksliai rengia susitikimą. Nesimatėme nuo 1959-ųjų. Tai kiek jau tų metų praėjo, suskaičiuokit?.. Aš daugybos lentelės nemoku. (Juokiasi.)
- Kaip galite nemokėti, jei Vilniaus universitete baigėte Fizikos-matematikos fakultetą?
- Baigiau fiziką. Bet tai ne tas pats. (Juokiasi.) (Bendromis jėgomis suskaičiavome, kad R.Adomaičio kursas rengia susitikimą 50-mečio proga, - aut. past.) Jūs dar per jauni, kad ruoštumėte savo kurso susitikimus. Bet kai praeis 20-30 metų, bus malonu susieiti, pasižiūrėti vienam į kitą, pasigirti galų gale. Juokauju, žinoma.
- Su žmona Eugenija Bajoryte susipažinote per filmą "Jausmai". Ar dar pažiūrite jį kada dviese susėdę? Juk būtent per šitą filmą ir radote savo antrąją pusę, su kuria esate daugiau nei 40 metų.
- Tikrai susėdę nežiūrėdavome to filmo. Mes jo net neturėjome. Tik dabar kažkur neseniai skaičiau, jog pasirodė "Jausmų" DVD. Aš su Bajoryte tame filme susipažinau, bet iki šiol jos gerai nepažįstu... Gal kiti vyrai ir išmoksta pažinti moteris, bet ne aš.
- Kaipgi taip - juk vaidinate Kazanovą? Tiesa, jūsų vaidinamas garsusis meilužis - jau amžiuje.
- Visi yra girdėję legendą apie mergišių Kazanovą. Iš tiesų, kaip jūs sakote, jis - senukas, kurio niekas nebeprisimena, pirštais bado, tualetą lentomis užkala, į arbatą vidurius laisvinamųjų vaistų pripila. Visi šaiposi iš jo kaip įmanydami. Tik viena tarnaitė to senuko pasigaili, po truputį susižavi. O kai jų simpatija artėja prie kulminacijos, Kazanova ima ir numiršta. Taigi mano vaidinamas herojus nebėra merginų gundytojas.
- Pakalbėkime apie rimtesnius dalykus nei merginos. Artėja Vasario 16-oji. Dabar ši diena lietuviams, rodos, nebesukelia ypatingų jausmų. O ką jums tai reiškė anais laikais?
- Šiandien daugumai Vasario 16-oji jau nesukelia tokių jausmų kaip seniau. Tada mums, kaip ir visiems, kurie susirinkdavo į mitingus, ši diena būdavo ypatinga. Su vienu studentu kartą norėjome iškelti trispalvę vėliavą universiteto bokštelyje... Bet gal ir gerai, kad neiškėlėme. Būtume pabuvę pas meškas, kur ne taip šilta. Dabar, deja, nebeliko nei patriotizmo, nei Lietuvos, nei Vasario 16-osios.
- Jūs - konservatyvus žmogus?
- Taip, bet ne konservatorių partijos narys. Niekada nepriklausiau jokiai partijai - nei komunistų, nei kokių kitų.
- Tais laikais buvo labai sunku išlikti nepartiniam...
- Aš ir pats stebiuosi, kaip man pavyko. Ypač anais laikais dažnai klausdavau savęs, kodėl man nesiūlo stoti į komunistų partiją? Juo labiau kad buvau TSRS liaudies artistas. Tai - retas atvejis. Žinoma, jei būtų pasiūlę, būčiau spardęsis kiek tik galėdamas, bet ar būčiau atsisakęs, garantuoti negaliu. Visgi man pavyko išvengti partiškumo. Dabar taip pat - už jokius pinigus - į jokią partiją! Žiūrėkit, kas aplinkui darosi - su latviais negalime susitarti, į kurią šalį tiesti tiltą iš Švedijos! Nebeturime nei sąžinės, nei garbės, nei padorumo. Jei tik kas gali vogti - vagia. Kad juos perkūnai! Seniau vogti iš kolūkio buvo geras tonas. Tačiau tada vogėme iš sovietų valdžios, o dabar juk iš savo žmonių. Ir kas baisiausia - kultūros srityje. Teisingai Sondeckis sakė apie Operos ir baleto teatro scenos renovaciją, kuriai reikėjo 80 milijonų, - kas patikės, kad iš tos sumos kam nors nenubyrėjo į kišenę? Kaip Vilnius gali tapti kultūros sostine, kai toks požiūris: duokit 100 milijonų arba geriau - milijardą! Kas iš to, kad prie katedros "raketoms" 3 milijonus išleidome. Nes, matai, iš kosmoso, gražiai atrodys ir žali Marso žmogeliukai stebėsis: "Žiūrėkit, kas Vilniuje darosi!" Atleiskit, kad pradedu šiek tiek pykti. Ne ant jūsų, žinoma... Kai pasižiūri, kaip kai kurie žmonės vargingai gyvena, bet nesiskundžia, nereikalauja iš valstybės tūkstančių... Krizė - tik skambus žodis. Iš tiesų mes išgyvename dvasinę krizę, praradome padorumą.
- Šiuo sunkmečiu žmonės išgyvena ir finansinę krizę. Jūs ir pats sakėte, kad seriale "Moterys meluoja geriau" taip pat sutikote vaidinti tik dėl sunkios finansinės padėties - nepragyvenate iš menkos pensijos.
- Nėra ko slėpti ir maivytis - prie pensijos reikia papildomo lito visiems. Per didelis mano butas, reikėtų jį parduoti, tačiau vaikai neleidžia. Šiek tiek ir patys prisideda prie jo išlaikymo. Gal reikėtų priimti kokį vargšą studentą gyventi? (Šypsosi.) Nukrypau nuo temos... Prisiminkite, juk būdavo ir blogesnių laikų. Tad nustokime verkšlenti. Ir kol jėgos leidžia - dirbam! Va geriausias pavyzdys yra mūsų kaimas, kuris, deja, dėl Europos Sąjungos baigia išnykti. Juk tik kaimas išsaugojo mūsų kalbą, tradicijas, tautiškumą, moralę. Nes tas žmogus, kuris dirba žemę, yra natūralus, o ne tas, kuris užsiima protinėmis ekvilibristikomis kaip daugelis mūsų politikų.
