„Pasaulio muzikos dienų“ - reikšmingiausio iš iki šiol Lietuvoje rengtų festivalių - svečias vengrų kompozitorius ir dirigentas Peteris Eotvosas yra sakęs: „Ko būtų vertas festivalis, jei koncertų salės būtų pustuštės“. Vilniuje to išvengta.
Muzikos klausosi būrys atvykusių muzikologų, kompozitorių, kultūros žiniasklaidos atstovų. Į koncertus skuba mūsiškė muzikos visuomenė, studentai. Be muzikos vakarų, festivalio rengėjai dar pasiūlė ir diskusijų valandas, klubinės nuotaikos muzikavimus - rinktis galima pagal poreikius. Nutinka ir taip, kad po pirmosios koncerto dalies kažkas skuba į drabužinę, nes atėjo nesupratęs, jog skambės šiuolaikinė muzika. O jos dermės, garsų netikėtumai gali būti ir ne tokie įprasti klasikos išugdytai klausai. Savotiški virsmai teatre, kine, dailėje išreikšti ir dabarties kompozitorių kūryboje.
Kažko prarasto ilgesys
Du festivalio vakarai, suintrigavę publiką, vyko Nacionaliniame dramos teatre, kur parodyti muzikiniai teatro Vidy Lausanne (Šveicarija) spektakliai neįsimenamu pavadinimu „Eraritjaritjaka. Frazių muziejus“. Keistas žodis Australijos aborigenų kalba reiškia ilgėjimąsi kažko prarasto. Tai šešis žymius Europos teatrinius apdovanojimus pelnęs kultinio kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso pastatymas. Šįkart pats kūrėjas neatvyko, bet jis yra dalyvavęs „Sirenų“ festivalyje 2006 metais ir „Gaidoje“ 2007 metais. Į šią šventę atvežtame spektaklyje griežia Amsterdamo styginių kvartetas „Mondriaan“. Muzika - nuo Johano Sebastiano Bacho iki Gavino Bryarso. Prancūzų kino ir teatro aktorius Andre Wilmsas derančiomis muzikai intonacijomis, puikia dikcija (kokybiškai įgarsinta) kalbėjo apie žmones, pasaulį, atsakomybę, įpročius, tuštybę. Filosofinis tekstas kartais stebino jautria pagava, kai kada kirtosi su tuo, apie ką norėjosi mąstyti.
Ilogizmai, frazių niūrumas šiek tiek priminė Franzo Kafkos tekstų nuotaikas. Tekstai supinti iš Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų sefardų palikuonio Eliaso Canetti (1905-1994) autobiografinių esė. „Mes kaip kėgliai išsirikiavę laukiame smūgio“. „Frazės įsižiūri viena į kitą, liečiasi, stumdosi.“ „Dirigentas - jėgos išraiška. Jis atsiduoda tik plojančioms rankoms“. Su muzika, aktoriaus balsu susietas vaizdas kėlė iliuziją, kad aktorius, palikęs teatrą, atsidūrė Vilniaus senamiesčio bute, kur valgė, skaitė, kalbėjo. Pradiniai kadrai, tikrai filmuoti sostinės gatvėje, vėliau tampa kitur sukurtu vaizdu, vėl grįžusiu į sceną. Tik šios dalies ištęstumas, teksto „prižeminimas“ kiek ardė viso muzikinio spektaklio darną. O garso kokybė, apšvietimas, puikus belgo Bruno Deville vaizdo montažas sukūrė originalų reginį.
Laukiama daug ir stipraus
Vieno iš septyniolikos lietuviškų kūrinių autorė šiame festivalyje - kompozitorė Onutė Narbutaitė. Iš jos visada laukiama daug ir stipraus. Tai lemia ryški kūrėjos individualybė. Oratorija „Centonaes meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) pelnė kompozitorei Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Naujos partitūros irgi nenuvilia. O.Narbutaitė, artėjančių Vėlinių auros veikiama, kūrė paprastą, vos ne skambėti gatvėje tinkančią muziką. Ji teigia: „Nekoncertinė muzikos paskirtis, įsiterpimas į bendruomeninę miesto erdvę ir daugiau malda nei „kūrinio“ prasmė lėmė muzikos būdų maksimalų paprastumą, natūralią sąveiką su ilgaamžėmis tradicijomis.“ Tas paprastumas, anot jos, ir buvo sunkiausia.
Kūrinys „Lapides, flores, nomina et sidera“ (Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai) - lyg keturios trumpos litanijos, kurių tekstų dalis - iš tradicinės liturgijos, kiti sukomponuoti jos pačios iš lotyniškų žvaigždžių, akmenų, gėlių pavadinimų. Jie skamba muzikaliai ir gražiai, kuria prasmių pynę. Juk apie akmenis byloja ir Biblija. Onutė sako, kad akmenynai - pamatinė Žemės struktūra, užkoduotos istorinės nuojautos.
Svarbu nepamiršti, kad žmogus - ne atskiras, o susietas su pasauliu. Gėlės irgi ne vien tik neilgai trunkantis grožis, bet ir amžinybės priminimas. Jos patenka į gedulo vainikus, išraižytos tarp senovinių rašmenų.
Vienu metu - septyniose bažnyčiose
Ši „Pasaulio muzikos dienų“ užsakyta O.Narbutaitės premjera lapkričio 2 dieną 14 val. vienu ir tuo pačiu metu nuskambės septyniose sostinės bažnyčiose. Kūrinį, kaip buvo numatyta, atlikti kapinėse dėl galimo lietaus atsisakyta. Tad septynetas mišrių chorų: „Vilnius“, „Brevis“, „Langas“, „Aidija“, M.K. Čiurliono menų gimnazijos, „Jauna muzika“, Vilniaus universiteto, Muzikos ir teatro akademijos mišrūs chorai ir ketvertas instrumentų - trimitas, fleita, trombonas, būgnas atliks šį kūrinį Arkikatedroje bazilikoje, Šv. Jonų, Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos, Šv. Ignoto, Šv. Teresės ir Bernardinų bažnyčiose. Išvakarėse kiek kitoks opusas „Vakarinis giedojimas“ lyg viso kūrinio įžanga 18.30 val. nuskambės Bernardinų kapinėse.
Birutė Liauškienė
