Pirmiausia turiu prisipažinti, kad esu šališkas – su šių romanų autore kartu pradirbau beveik penketą metų. Komplikacija čia dviguba. Pirma, ryški autorės asmenybė šiek tiek užstoja patį romaną – nejučiom imi lyginti autorę su jos – kaip čia reikia sakyti? – personažėmis. Antra, nemažai romanuose, ypač pirmajame, papasakotų istorijų ar jų fragmentų esu girdėjęs – dar kaip tikrų atsitikimų, ne meninės išmonės padiktuotų. Tai, ypač pirmą kartą skaitant, šiek tiek trukdė, sakykime, atsiriboti nuo gyvenimo ir pasinerti į meną.
Kita vertus, tai ir šį tą duoda. Kai kurie dalykai ryškiau matosi. Na, kad ir spalvos. Katerina iš „Anarchistės išpažinties“ sako: „Balta arba juoda. Juoda arba balta. Ir niekaip kitaip. Juk šimtą kartų sakiau, kad mano siela kitų spalvų nepriima“. Pati Dalia irgi tokia – juodai balta. Arba tiktai balta. Tiktai juoda.
Ir apskritai, pakankamai ilgai bendravus su autore, smalsu ir įdomu matyti, kaip kadaise girdėtos istorijos virsta meniniu tekstu, išsiplėtoja, įgauna meninę prasmę. Tarsi regi pačią kūrybinę laboratoriją – iš kokių tikrovės, išmonės, svajonių ingredientų maišomas tas meninis katilas. Bet kadangi ir anuomet, kai kartu dirbome, aš niekada nebūdavau tikras, kada Dalia pasakoja realius nutikimus, o kada fantazuoja, tuo labiau čia nebandysiu užsiimti tokia pseudoanalize.
Kalbant apie pačius kūrinius, pirmoji tezė būtų: Dalia Jazukevičiūtė ėmėsi rašyti romaną, nes jai labai norėjosi išsakyti, o tiksliau – išrėkti savo supratimą apie sumautą gyvenimą ir neteisingą pasaulį.
Iki šiol ji rašė eilėraščius. Ten gali pasakyti pačią esmę, pačią gelmę – bet negali išsirėkti. Ten viskas suspausta, ir visada lieka pavojus, nuojauta, gal net nuoskauda, kad taip ir liksi nesuprastas; arba suprastas labai nedaugelio. Daliai to negana.
Tuo nesutramdomu noru išrėkti savo skausmingą supratimą ji gyveno ir rašydama spaudoje – „Veide“ kartu dirbdamas tai labai aiškiai jutau – bet ten yra du blogi dalykai: yra redaktorius, su kuriuo turi derinti tą savo norą išrėkti, ir yra gal dar svarbesnis dalykas – ten rašai apie kitus. Jų rūpesčius, jų skausmą, jų supratimą. O kur aš? Kur mano gyvenimas ir mano žvilgsnis į pasaulį? Taip, visa jos žurnalistika kupina to subjektyvaus riksmo – jeigu man kada „pasisekdavo“ pažaboti tą jos subjektyvizmą, straipsnis beveik garantuotai išeidavo drungnas, prėskas, tarsi be druskos. Be gyvenimo spalvų.
Romanuose tų spalvų per akis. Ir subjektyvumo. Autorė tiesiog mėgaujasi galimybe kurti savo romano moterį tokią, kokią nori. Aistringą, egocentrišką, reiklią, nenuspėjamą. Mylinčią absoliučiai ir be išlygų.
Čia vertėtų stabtelėti ir patikslinti. Neapsigaukite, nė vienas iš tų romanų nėra meilės romanas – na, žinote, mylinti moteris, jos kančios bei džiaugsmai – ir atitinkamas kiekis erotikos pagal autoriaus skonį. Visiškai ne. Didžioji meilė yra tarsi įžanga, duodanti toną, o gal dar tiksliau – foną visam romanui. Na, beveik kaip Donelaičio gerasis ponas, „kurs numirė pernai“. „Anarchistės išpažintyje“ ta mitinė meilė vos vos šmėkšteli, bet labai greitai iš jos lieka tik Biurgeris. „Juodame kvadrate“ didžioji meilė trunka visą mėnesį, o paskui lieka kaip vos matomas punktyras.
Kita vertus, tai yra didžiai moteriški romanai, tokių moteriškų mūsų literatūroje aš nepamenu. Čia Nyčei tikrai nėra ką veikti su savo išmintimi: „Vyras sako: aš noriu; moteris sako: jis nori“. Čia visiškai priešingai, čia moteris sako: aš noriu; o dar dažniau: aš nenoriu. Ir ta didžioji neištesėta meilė (be abejo, vyrai neištesėjo) jai leidžia būti tokiai kategoriškai.
Ryžčiausi netgi sakyti: tai labai egoistiniai romanai. Visiškai čia nenoriu įdėti kokio neigiamo vertinimo, tad sakykime švelniau – egocentriniai.
Aš esu tokia. Pati geriausia. Pati teisiausia. Mano maištas pats tikriausias. „Anarchistės išpažintyje“ tokį vienatonį žvilgsnį dar permuša dukros Livijos priekaištas Katerinai: „Mama, tu tik savo silpnybes toleruoji. O kitų... Tu tik sau atlaidi“.
Užtat „Juodame kvadrate“ Stellos vyras Borisas vienareikšmiškai, kategoriškai pasmerkiamas – nors tiesą sakant skaitydamas romaną taip ir nerasi, už ką. Netiesioginis paaiškinimas yra: jis, vargšelis, tiesiog tapo atpirkimo ožiu – už tai, kad ne laiku pasipainiojo po kojom, kai minėta didžioji meilė Justinas Stellą paliko.
Kaip moters charakteriui, tokio argumento, ko gero, daugiau nei pakanka. Ir, matyt, tik mano vyriškas solidarumas reikalauja kažko dar.
Baigiant reikia pasakyti, kad Dalios romanai toli gražu ne vien tik sielos klyksmas – jie pakankamai racionaliai konstruojami. „Anarchistės išpažintyje“ Katerina „nusodinama“ turtingo ir mylinčio Vadimo apartamentuose. Kad būtų pretekstas išsiveržti iš to dusinančio pertekliaus, autorė priverčia Vadimą iš meilės pasielgti kiauliškai – nusivesti Kateriną prie altoriaus neišsiskyrus su pirmąja žmona.
Ypač į antrą „Juodo kvadrato“ pusę junti, kad romanas vis labiau konstruojamas. Dėl to jis tampa nuoseklesnis, logiškesnis, aiškesnis. Antras tos pačios lazdos galas – sumažėja šiek tiek įtampos ir aistros – kas ir žavėjo, ir erzino per pusantros knygos.
Beje, apie pabaigas. Pirmajame romane Katerina nutraukia ryšį su vyru, kad išlaikytų dvasinę nepriklausomybę. „Juodame kvadrate“ Stella deda visas pastangas, kad tik tas ryšys išliktų. Tegul Elniukas ir lieka kaip suaugęs vaikas, visiškai priklausomas nuo Stellos, – bet jis yra.
Ir dar. Elniukas – iš tos antrosios „Juodo kvadrato“ dalies – manau, dar neregėtas personažas lietuvių literatūroje. Toks tarsi netyčia sukurtas, bet labai tikras. Toks gyvenantis kitų sąskaita geruolis – juk tai vis tipiškesnis šių dienų vyras. Vien už jį verta Daliai nusilenkti. Ir už drąsą pirmiausia pasakoti tai, kas rūpi, o ne kurti literatūrą.
Dalia Jazukevičiūtė. Anarchistės išpažintis. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.
Dalia Jazukevičiūtė. Juodas kvadratas. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.
