Grupės „Skylė“ vokalistė Aistė Smilgevičiūtė-Radzevičienė mano, jog dainos apie baltų mitologiją ar partizanus gali klausytojus sužavėti ne ką mažiau nei populiarioji muzika.
Populiarumo fenomeno paslaptys
Kaip pavyksta taip sparčiai leisti albumus?
Manau, jog „Skylės“ sėkmės raktas – kiekvieno mūsų kūrybiškumas. Pavyzdžiu, Rokas (Rokas Radzevičius – A. Smilgevičiūtės vyras – red. past.) anksčiau sugebėdavo kasmet po albumą išleisti. Viskam reikia entuziazmo. Mums kol kas jo nepritrūksta.
Esate laikoma alternatyvios muzikos grupe. Nesinorėjo pasukti lengvesniu keliu?
Šokti televizijos projektuose? Toks kelias, lengvos šlovės siekis, niekur neveda – tikrai žinau. Mums greičiausiai tai net pakenktų. Kiekvienas turi dirbti tai, ką moka. Galbūt vieni kitaip įsivaizduoja savo pareigas...
Stereotipinis populiariosios muzikos atlikėjų kelias pažymėtas „patirtimi“ televizijoje – pasirodyti visose įmanomose laidose. Tai jau tapo standartu, bet, pripažinkime, nenormaliu.
Ar nesiskundžiate koncertų trūkumu? Jaučiatės paklausūs?
Ne, tikrai ne. Na, menininkui nelengva išgyventi... Reikėjo nemažai kovoti dėl to, ką turime dabar – tam tikrą muzikinę nišą, pripažinimą, gerbėjus. Nebadaujam, gyvenimui užtenka, tačiau kova vyksta kasdien.
Tiesą sakant, neatsiginame nuo kvietimų koncertuoti nemokamai įvairiuose projektuose, renginiuose. Tačiau privalome atsisakyti... Groti su gyva grupe išties labai brangu. Atvažiuoti pakoncertuoti su įrašytu kompaktu kur kas lengviau, ir pigiau.
A. Smilgevičiūtė-Radzevičenė (nuotr. Fotodiena.lt/Romano Kazakovo)
Atsiribojo nuo pasaulio
Kaip vertini dabartinę kultūros situaciją?
Akivaizdu – kultūra nelabai rūpinamasi. Bijau pagalvot, prie ko tai gali privesti... Tenkinsime elementarius žmonių poreikius. Bet tikiu, kad visad bus žmonių, kurie nepasiduos bendrai masei. Tikiu – bus naujų talentų, kurių nesugebės suvalgyti nei prodiuseriai, nei noras būti garsiems.
Menas visais laikais buvo mecenatų remiamas, o dabar bandoma jį susaistyti buitiniais, ekonominiais apribojimais. Tiesiog esi išmestas į rinką ir bandai kapanotis. Gal tiesiog esame labai užsispyrę? Kol kas mums viskas pavyksta.
Ar neerzina vyraujanti popkultūra?
Galiu tik tiek pasakyti, jog jau kelis mėnesius nežiūriu televizoriaus, neatsiverčiu jokio naujienų portalo. Užtat jaučiuosi labai švari nuo nereikalingo naujienų srauto. Nedariau to specialiai, palaipsniui pradėjau nebejusti poreikio.
Kiekvieno pačio reikalas, kokioje aplinkoje gyventi. Geriau tą erdvę laikyti švarią, bandyti apsisaugoti nuo invazijos. Žmogus tikrai žino, ko jam reikia. Norint galima viską susirasti kad ir „google“ pagalba, tačiau kam kimštis viskuo, kas yra brukama?
A. Smilgevičiūtė-Radzevičienė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Riabovo)
Nebūna liūdesio dėl šalies, kurioje gyveni?
Jei atvirai, kartais būna labai skaudu. Dėl emigracijos, dėl finansinės situacijos, dėl žmonių, kurie beviltiškai muša sienas. Ko nesame pajėgūs pakeisti, nekeičiame. Tačiau bandome pajudinti bent tuos pamatus, kuriuos sugebame, pasitelkdami muziką.
Tačiau myliu Lietuvą. Ta dvasia kartu su Roku ir savo sūnus auklėjame.
Apie muzikines gelmes
Kaip pati apibūdintum „Skylės“ atliekamą muziką?
Vis dėlto tai populiarioji muzika. Stilistiką sunku apibrėžti, maišome labai daug stilių. Turbūt labiausiai jaučiasi rokas ir etnologiški motyvai. Ir prasmingi, turiningi tekstai. Jie, greičiausiai, yra mūsų kertinis akmuo.
Iš ko semiatės idėjų?
Kiekvienam naujam albumui stengiamės sukurti aiškią koncepciją. Paskutiniajame albume akcentavome baltų mitologiją, būsimajame – kalbėsime apie partizanus.
Turbūt esminiai šaltiniai yra žemė, gamta, mūsų istorija, praeitis. Tai mūsų asmeniniai atspirties taškai, dalykai, kuriais galima pagrįsti savo būtį.
Ar niekad nesinori pailsėti nuo kūrybos?
Žinoma, kad norisi. Kai persisotiname, natūraliai prireikia pertraukėlės. Juk turime ir asmeninius gyvenimus. Kad ir su Roku, nors dirbame kartu, jau jaučiame ribas, kada apie muziką nustoti kalbėti ir aptarti ką kitą. Yra dar daug svarbių dalykų ir be darbo.
A. Smilgevičiūtė-Radzevičenė (nuotr. Fotodiena.lt/Andriaus Petrulevičiaus)
O nuo kūrybinio proceso ar dažnai pabėgama?
Greičiausiai, kad ne. Kūryba visad kažkur paraleliai, pasąmoningai verda. Netyčia gimsta eilutės, natos, kurios anksčiau ar vėliau sugula į tekstą ar dainą.
Ką veikiate, kai ilsitės nuo muzikos?
Daug laiko praleidžiame gamtoje: miške, prie ežero, pas mano tėvus Plateliuose. Lietuvoje labai daug gražių vietų. Kad ir prie Vilniaus – mūsų naujai atrasti Dubingiai.
Ir pats Vilnius. Ar žinojote, kad geležinis vilkas greičiausiai kaukė visai ne ant Gedimino kalno?
