„Kai visiems nusispjauti į Lietuvos kultūrą, prisimenu rašytojo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ veikusius kanukus. Mano manymu, šiandien Lietuvoje yra totalus kanukizmas - lendama į žmonių smegenis, į žmonių širdis, jos pakeičiamos, o paskui valdomos“, - dėstė aktorius Algirdas Dainavičius. Kalbėjomės su juo apie šiandieninės jaunosios kartos ateitį, teatrą valdžioje ir kaip nugalėti tą šalį užvaldžiusį „drakoną“.
Greitojo maisto kultūra
„Mano vienų draugų dukra sako: „Tu ten televizijoje dirbi, tai turbūt pažįsti vieną iš tų televizijos dainininkų". Sakau: „Ne“. Ir taip jos akyse iš karto puoliau kaip aktorius. Man gaila, kad popkultūra tiesiog suvalgo jaunus žmones. „Popsas“, tas greitasis maistas užkniso juodai. Jaunimas šeriamas visais tais mėšlainiais, auginama ir ugdoma vartotojų karta.
Plačiau kalbant, pesimizmo yra tiek daug, kad žmonės slepiasi meksikietiškų serialų, iliuzijų pasaulyje. Nežinau, kur tas siūlo galas, nuo ko kamuolys turėtų būti pradėtas vynioti. Manau, kad tai yra ir valstybinė politika“, - kalbėjo A. Dainavičius.
Aktorius pasakojo istoriją, kai jo dukros lankoma dailės mokyklėlė buvo uždaryta dėl pakeltų nuomos mokesčių. „Toje J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje mokykloje profesionalūs menininkai priimdavo ne tik sveikus vaikus, bet ir neįgalius, kantriai su jais dirbdavo. Tačiau vieną dieną man paskambinusi dailės mokytoja pasakė: „Užsidarom...“ Paklausiau: „Kodėl?“ Paaiškėjo, kad miesto taryba tiesiog pakėlė patalpų nuomą.
Mokykla užsiėmimų kainos nebegalėjo kelti, nes ji ir taip buvo gana aukšta. Puoliau skambinti buvusiam kultūros viceministrui Gintarui Sodeikai, nes pažįstu jį. Sužinojau, kad ne tik šiai, bet ir kitoms dailės mokyklėlėms pakelti siaubingi mokesčiai. Kaip kokiai firmai ar kelionių agentūrai. Čia yra jūsų verslas ir mokėkite, kiek meniu parašyta. Paskambino kažkokia buhalterė ir liepė išsikelti, plius atgaline data susimokėti tuos didesnius mokesčius. Viskas, sudie. Niekas nenori net kalbėti.
Kokia išvada? Niekam nereikia, kad vaikai tapytų prie molbertų, lipdytų iš molio ar užsiiminėtų šilkografija. Reikia, kad jaunimas eitų į parkus, su „bambaliais“ sėdėtų, švirkštais badytųsi, o paskui daužytų vieni kitiems nosis.
Visa laimė, kad atsirado verslininkų, kurie pasiūlė savo nenaudojamąrūsį ir leido mano dukros lankomai dailės mokyklėlei susiremontuoti ir toliau užsiimti veikla. Bet tai pavieniai atvejai. Tiesiog nukrito kaip aklai vištai grūdas.
Dėl to ir skaudu, kad yra nusispjauti didžiosiomis raidėmis - NUSISPJAUTI Į JAUNĄJĄ KARTĄ, NUSISPJAUTI Į KULTŪRĄ. Yra tik šnekama skambiomis frazėmis. Šitie pilvūzai mėgsta ateiti į premjeras, paspausti rankas, paploti per petį, nusifotografuoti kartu, bet iš esmės jiems yra nusispjauti, kokia užaugs jaunoji karta".
Tie viliojantys aukso kalnai...
A. Dainavičiaus nuomone, teatras lietuviams niekada nebuvo svetimas. „Visą laiką reikėjo ką nors vaidinti. Pavyzdžiui, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Žalgirio mūšį laimėjo pasinaudojęs vaidyba. Etmonas Chodkevičius milžinišką švedų armiją prie Salaspilio sumušė taip pat surengęs tikrą teatrą“, - kalbėjo aktorius.
Be to, teatras turi labai senas tradicijas. „Buvo okupacinės valdžios, reikėjo vaidinti, kad „jūs labai mieli“. Šiais laikais tas pats – iš pradžių būsimieji seimūnai vaidina didelius žmonių draugus, apsimetinėja, kad jiems rūpi žmonių gerovė, kultūra, jaunų žmonių ateitis ir pagyvenusių žmonių priežiūra. O kai jau gauna balsus, kai patenka į Seimą, prasideda kitas teatras. Tada jie ima vaidinti antžmogius, pradeda visai kitaip kalbėti. Įsiutusi liaudis kumščiais grūmoja ir akmenis į langus laido, o tie špygas pro langus rodo. O ko ne teatras?“ - su ironijos gaidele kalbėjo menininkas.
Visi atėję į valdžią, anot A. Dainavičiaus, sako: „Mes nugalėsime tą blogį, išrausime, sutvarkysime viską, vagis pasodinsime“. Tačiau niekas nesikeičia.
„Tarybiniais laikais buvo toks animacinis filmukas pagal vietnamiečių pasaką, kaip drakonas užvaldė šalį. Eidavo karžygiai kautis su drakonu ir vis nuo pilies kuorų paskelbdavo: „Drakonas nugalėjo, šlovė drakonui“. O vienas berniukas, gavęs iš senelio stebuklingą kardą, nuėjo kautis su drakonu ir nugalėjo jį. Pasirodo, drakoną nugalėti nėra sunku. Bet kai berniukas pamatė aukso kalnus, jam pačiam pradėjo oda žvynais eiti ir nagai augti. Tas pats ir šiandien...“ – konstatuoja A. Dainavičius.
Tuo metu, kai Vilniuje prie Seimo vyko protesto demonstracija, A. Dainavičius su Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Hamletas“ gastroliavo Čilėje. Apie tai, kas dedasi Lietuvoje, jį informavo kolega Andrius Mamontovas, perskaitęs šią žinią internete.
„Pas mus valdžia rėkia: „Kodėl protestuojate, dirbti eikite. O prancūzai vos kas ir - masinės demonstracijos. Ir ką? Ir reaguojama. Aš visiškai palaikau tuos žmones, kurie protestuoja, streikuoja, aišku, be kraujo, be Molotovo kokteilių. Jokiu būdu. Aš už taiką. Bet kai tautos išrinkta valdžia ima šaudyti guminėmis kulkomis, tai - absurdas. Kam jie buvo išrinkti? Kad vykdytų tautos valią. Tauta ateina pasipiktinusi: „Atsakykite mums į klausimą, kodėl šitaip su mumis elgiatės?“ O jie atsako: „Jūs - ne visa tauta“. O tai ką? Visa tauta turėtų būti? Kai visa ateis, tada jau ne guminėmis kulkomis šaudys, tada jau sprogdins, raketomis varys?
Žodis „valdžia“ įgauna išsigimusią prasmę. Žmonės vis tikisi, kad kažkas pasikeis, o valdžia jiems - špygą. Ir vaikšto visi tada pikti. Ten nenueisi, į nosį neduosi, tai duoda žmonai, vaikams per sprandą, prisigeria, kaimynui duoda, kaimynas kitam duoda, tas - dar kitam. O tų, kaltininkų, nepasieksi. Tie turi vyrų su guminėmis kulkomis...“ - svarstė A. Dainavičius.
Melas – naivuoliams mulkinti
Aktorių liūdina ir tai, kad valdžios prioritetai šiandien yra skiriami... dangui ir debesims. „Buvau su dukra naujametėje šventėje Katedros aikštėje. Dukra sako: „Tėti, man baisu“. Man irgi buvo baisu... Krizė, krizė, krizė. O kas čia? Puota bado metu? Tuštybės mugė? 4 mln. išvarė į orą, paskui išsisukinėjo, kad tik du. Melai milijonais. Čia toks „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas?
Santariškėse, Pediatrijos skyriuje, centrinėje šalies vaikų ligoninėje, yra gydomi vaikai, o ten tarakonai laksto. Tai gal tuos 4 mln. buvo kažkaip galima iššauti ligoninei, kad ji apsitvarkytų, remontą pasidarytų? Gal tai būtų prasmingiau? Gal ir rūškanų veidų būtų mažiau? Tėvai atveža savo sergančius vaikus į ligoninę ir supranta, kad čia galima užsikrėsti baisybe visokių ligų. O tuo metu pleškinami milijonai, nes visiems nusispjauti“.
A. Dainavičius pasakoja kartą per vieną televizijos laidą apie Lietuvos archeologiją sužinojęs, kad Lietuva neturi 100 tūkst. litų kainuojančio prietaiso, kuris veikia kaip echoskopas - siunčia bangas į žemę, o kompiuteris piešia vaizdus, kas ten yra.
„Šis prietaisas labai palengvintų darbą mūsų archeologams. Protu nesuvokiama, kad archeologai neturi prietaiso, būtino šiuolaikinei archeologijai. 100 tūkst. tai yra ne pinigai. „Nėra pinigų, nėra pinigų“. Jų yra, tai - melas. Čia kvailiams ir naivuoliams mulkinti, nes išties nusispjauti į istoriją, į mūsų praeitį, į mūsų dabartį, į savastį“.
Šviesa – jaunoji karta
Jei mūsų kartos nespės visko išgriauti, tai gal karta, kuri auga, turės galimybių viską atstatyti, tikisi Algirdas. „Mes esame apnuodyti, - mano aktorius. - Mes sergame ta tarybine kempinlige, kuri per tuos visus metus išmokė gerai suktis. Gražiausius, šviesiausius, protingiausius, patriotiškiausius žmones arba išguldė turgaus aikštėje, arba išvežė valgyti saldainių „Meška šiaurėje“.
Kas liko? Koks genofondas? Nekalbu apie kiekvieną atskirai. Kalbu apie bendrą vardiklį. Kas ėjo į miškus, kas ėjo į pogrindį? Kas nešė šviesą ir už tai buvo pakrauti į vagonus? O susnos, išdavikai, niekšeliai nebuvo pakrauti į vagonus, tie išėjo gerą aktorinę mokyklą ir prisitaikė. O žmonės, kurie nesusitaikė ir sakė: „Nebūsim kanukais“, tie keliavo. Mūsų karta yra vaikai šitų prisitaikiusių. Ir ta riestų nagų kempinligė davė rezultatų - viena šnekama, kita daroma. Yra chebros, klanai kalbančių: „Taip taip, mylime meną“, bet nieko nedaro, kad tas menas gyvuotų“.
Aktorius siūlo pasvarstyti, kiek būtų Lietuvoje kitokių žmonių, jei nebūtų tiek išvežtų į Sibirą ir išguldytų turgaus aikštėje? Kiek jie būtų prigimdę vaikų, kuriuos būtų išauklėję savaip, taip, kokią jie matė Lietuvą? Kokia Lietuva dabar būtų? Koks būtų procentas tokių žmonių, mąstančių ne taip, kaip mąsto šitie?
„Dalis jų jau būtų Seime ir kalbėtų visai ką kita. Jie elgtųsi visaikitaip, jie organizuotų kultūros sostinę visai kitaip. Va kur yra problema. Tas medis, tas augalas yra užnuodytas, sudarkytas. Šaknys - gyvos ir iš jų išaugs naujų želmenų, medis atsigaus, bet visas tas supuvęs kamienas turi nuvirsti. Iš šaknų turi išaugti naujas medelis, visai kitoks. Šaknys - labai tvirtos, tačiau kad ir kiek būtų purvo, vis tiek bus kažkoks procentas, saujelė, kurie nesiduos apnuodijami. Yra tokia patarlė: „Teisybė - kaip taukai, anksčiau ar vėliau į paviršių išplaukia“. Visų žmonių smegenų neužnuodysi“, - tiki A. Dainavičius.
A. Dainavičius apie...
Sotumą
Ar gali būti gyvas menu? Aš pragyvenau tą periodą, kai buvau alkanas. Pusantrų metų gyvenau teatro grimo kambaryje. Buvo baisūs laikai. Atsimenu, kai prie Totorių ir Gedimino prospekto kampo radau prakąstą bandelę. Pakelti negaliu, o valgyti norisi. Apsiverkiau. Bet nežinau, ar tai padeda kūrybai. Patirtis yra gerai, bet viskas, ko gero, priklauso nuo žmogaus. Gali būti nuo mažumės viskuo aprūpintas, nematyti jokio vargo ir užaugti puikus menininkas, gal dėl to, kad tavo viduje kažkas rezonuoja. O gali priragavęs daugybę vargo užaugti baisiausias cinikas... Manau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, kam nors talentingas. Bet arba jisai pataiko į tą nišą, arba nepataiko.
Vertybes
Kas anksčiau uždirbo dešimt milijonų, o dabar tik devynis, sako: „Kur mano milijonas? Jūs, ubagai, atiduokite“. Manau, kad šiandien ne ekonominė, o vertybių krizė. Jei nenešioji „Versace“, „Armani“ ar „Gucci“, jei neturi įtakingų pažinčių, vadinasi, esi žemesnės kastos. Kartais tenka iš arčiau pamatyti tą „aukštuomenę“. Su tikrąja to žodžio prasme jie nieko bendro neturi. Nesakau, kad visi, žinoma. Pažįstu ir keletą dabartinių Seimo narių, kurie... nemoka rašyti be klaidų. Pagal savo vertybių skalę ir nustatinėja, kas gerai, kas blogai...
Investicijas
Kur panaudočiau neskaidriems projektams švaistomus milijonus? Kauno pilį restauruokite, istorinį, Lietuvą pristatantį gerą filmą sukurkite. Bet kad būtų paleisti į orą... ar kažkokia skraidanti lėkštė patupdyta ant krantelio, toje vietoje, kur žmonės vasarą laido aitvarus, jaunimas žaidžia tinklinį, krepšinį? (Kalbama apie Guggenheimo muziejų - aut. past.) Dešimčia dvidešimčia šūvių galėjo mažiau iššauti ir nupirkti čerpių, sumokėti darbininkams, kad Šv. Onos bažnyčios stogą sutvarkytų.
Man atrodo, kad ir po kolekcija „Fluxus“ slepiasi tokie fliuksusiukai, kurie užuodžia gerą pinigėlį.
Gintarė Šatkauskaitė
