Kas būtų patikėjęs, kad kritikas ir rašytojas Algimantas Bučys panirs į viduramžius?! Ne tik panirs, net ir įklimps. Ne vienus metus jis gilinosi į tą laikotarpį ir iš praeities sambrėškų į dabarties šviesą iškėlė drąsią prielaidą: lietuvių literatūros pradžia - ne Gedimino laiškai, o kur kas anksčiau parašyti tekstai.
Tokia intriga pradedama nauja A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai“. Penkių su puse šimto puslapių veikalo, aprėpiančio visą Lietuvos ir jos literatūros istoriją, paantraštė - „Centras ir periferija rašytojo strategijose“, rašo „Lietuvos žinios“.
- Jei ne nauja knyga, publikaciją apie jus reikėtų dėti su rubrika „Kur jie dabar?“
- Dabar prie kompiuterio. Darbas, darbas... O kad dvidešimt metų neišėjo jokia knyga, sakyčiau, suprantamas dalykas. Kiti lengvai pakėlė perėjimą iš vienos sanklodos į kitą, o man buvo sunkoka, norėjau iki dugno perprasti atgimimą. Didelių pokyčių vyko ne tik valstybės gyvenime, bet ir žmonių galvose...
Leidykla pasiūlė išleisti straipsnių rinkinį, o man tokios surankiotos iš senos periodikos knygos nuobodžios, manau, kitiems irgi. Bežiūrinėjant senesnius ir naujesnius tekstus palaipsniui akyse iškilo vientiso veikalo struktūra - septyni skyriai, atliepiantys lemtingas Lietuvos istorijos valstybinių aktų datas.
- Pateikiate lietuvių literatūros istoriją - savą variantą. Ar taip?
- Taip, čia tam tikras variantas. Literatūros istorijų gali būti įvairių. Paskutiniame knygos straipsnyje siūlau internete parengti milžinišką lietuvių literatūros istorijos duomenų bazę: sudėti žinias apie autorius, taip pat kūrinius, kritiką - kad kiekvienam būtų prieinama viskas, o ne tai, ką atrinko ir išgyrė konkrečios literatūros istorijos autorius, nes autoriui patriotui rūpės kiti dalykai nei marksistui, o liberalui kiti, nei katalikui ir taip toliau. Tokių lietuvių literatūros istorijų jau nemažai parašyta. Bet kas finansuotų internetinį variantą?
- Svarbiausia, ko gero, ne netradicinė knygos struktūra, o jūsų sumegzta intelektinė intriga apie mūsų literatūros istorijos pradžią.
- Lietuvių literatūros istorija paprastai būdavo pradedama Vytauto užsakytais XV amžiaus metraščiais, ne taip seniai profesorius Albinas Jovaišas įrodė galimybę pradėti garsiaisiais Gedimino laiškais (XIV amžius). Dabar, kai atradau tekstą apie Mindaugo sūnų Vaišvilką, mūsų literatūros pradžia nusikelia į XIII amžių. Nežinau, ką apie tai pasakys literatūrologai, kol kas tylu.
- Netikėta, kad atsigręžėte į senąją literatūrą - buvote žinomas dabarties procesų sekėjas ir tyrėjas.
- Viskas įvyko gana atsitiktinai, bet kai pradėjau gilintis į viduramžius, taip ir įklimpau ten. Istorikai irgi dirbo su ta medžiaga - senovės Rusios metraščiais, kuriuose glūdėjo Vaišvilko biografija, bet jie žvelgė istoriniu požiūriu, matė įvykius, žygius, vardus. O aš pamačiau gryną literatūrinį tekstą, žinoma, sukapotą į gabalus vėlesnių perrašinėtojų. Mindaugo sūnaus Vaišvilko biografiją parašė jo įkurto vienuolyno vienuolis, mat įkūrus vienuolyną buvo privalu rašyti ktitoriaus, t.y. fundatoriaus biografiją. Tikriausiai buvo nutapytas ir Vaišvilko portretas, bet iš to vienuolyno, kaip rašė metraščių žinovas Rimantas Jasas, beliko tik „pustomo smėlio kalnelis“.
- Kokia tai vieta?
- Prie Naugarduko, ant Nemuno kranto. Tekstas buvo išmėtytas po skirtingus Rusios metraščius, reikėjo surinkti iš įvairių nuorašų, restauruoti seniausią tekstą. Vienas pažįstamas, išgirdęs apie atradimą, nusistebėjo, net mano knygos neskaitęs: kaip gali būti, kad septynis šimtus metų niekas to teksto nepastebėjo, o tu dabar išknisai? Nejaugi visi buvo „dundukai“? Atsakiau: tu bent paskaityk mano argumentus.
- Visai suprantama reakcija. Ar nekelia abejonių pats metodas? Kaip vyko teksto sudėliojimas?
- Panašu į puodynės atkūrimą pagal surastas šukes. Pagrindiniai teksto apie Vaišvilką gabalėliai buvo ne Hipatijaus metraštyje, kuriame daugiausia bylojama apie Mindaugo laikus ir kuriuo Lietuvos istorikai daugiausia naudojasi, o Novgorodo ir Pskovo metraščiuose.
Vaišvilko vienuolyne dirbo iki dvidešimties vienuolių. Ten tikrai turėjo būti, kaip visuose panašiuose vienuolynuose, skriptoriumas - vieta, kur perrašinėti metraščiai, vyskupų laiškai, tapytos ikonos, skaitytos Biblijos ištraukos. Senąja slavų kalba, žinoma. Kodėl slavų? Ogi kitokios, vakarietiškos, kultūros atėjimą į Lietuvą buvo užblokavę kryžiuočiai ir kalavijuočiai, pietvakariuose doroję prūsus ir jotvingius, o šiaurėje - latvių gentis. Mes buvome atsidūrę tarsi apsaugos žiede. Prūsai ir jotvingiai savo gyvybe sumokėjo už mūsų kelis dešimtmečius trukusią ramybę. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Romos kurija tvirtai laikėsi nuomonės, kad tautinėmis kalbomis Biblijos negalima platinti. Anuomet neturėjo jos nei lenkai, nei vokiečiai - niekas. Ir mes nebūtume jos turėję, net jei kryžiuočiai mus ir būtų nukariavę ir katalikiškai pakrikštiję.
- Galutinis tekstas sudurstytas iš gabalų, paimtų iš kelių skirtingų metraščių. Ar toks metodas „legalus“? O jei rezultatas - tik dirbtinis konstruktas?
- Koks buvo pradinis Vaišvilko biografijos (slaviškai - „žitije“, lotyniškai „vita“), kurios nuorašai pakliuvo į Novgorodą ir Pskovą, variantas, mes nežinome ir nebesužinosime. Metraščiai visą laiką buvo perrašinėjami, nėra jų „originalų“, tik įvairūs nuorašai. Kiekvienas nurašinėtojas paimdavo, kas jam atrodydavo svarbu ir reikalinga. Kaip galėjo metraštininkai, dirbę pagal Haličo kunigaikščių, kurie Vaišvilką ir nužudė, užsakymą, palikti jo biografiją, ir ne paprastą, o hagiografiją - „šventojo žmogaus“, kaip anuomet Rusioje vadindavo vienuolius, biografiją. Jie tiesiog suskaldė tekstą gabaliukais, ir Hipatijaus metraštyje beveik nieko neliko, o šiaurėje, Novgorode ir Pskove, liko. Tai ir buvo mano atrama. Sudūriau atitinkamus fragmentus.
Mokslininkai tokiais metodais atkuria didžiulius tekstus. Sudėtinga, bet įmanoma. Jau nuo XIX amžiaus žinomi bandymai atkurti visą metraštį. Ko trūksta viename nuoraše, gali būti išlikę kitame. Dėlioji kaip mozaiką ir detalė po detalės atkuri, kas, tavo nuomone, autentiškiausia, kas galbūt arčiausiai protografo - seniausiojo teksto. Aišku, tai prielaidos, ir tas mano atkurtas tekstas - prielaida. Gali atsirasti dar vienas nuorašas, taip ir nutinka, tada bus galima patikslinti. Bet tą prielaidą reikia turėti, suformuluoti. Istorikai gal ir negalėjo to padaryti, nes jiems neįdomu literatūrinė teksto prasmė, žanras, etiketinis kanonas ir vertė.
- Ar suvirpėjo širdis, kai nusprendėte, kad laikote rankose atradimo gijas?
- Suvirpėjo perskaičius sakinį vieno rusų Bažnyčios istoriko tekste apie tai, kad ktitoriams taip pat buvo rašomos hagiografijos. Tada viskas atsistojo į savo vietas. Vaišvilkas stato vienuolyną - jam rašoma hagiografija. Nes istorikai negali logiškai paaiškinti, kodėl būtent Vaišvilkui parašyta hagiografija - šventųjų gyvenimo žanro kūrinys.
Dabar gilinuosi toliau. Mano nuomone, būtent tame Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo rašomas pirmasis Lietuvos metraštis.
- Liekate senuosiusoe laikuose?
- Tikiuosi pateikti dar keletą staigmenų.
- Veikalo įžangoje sakote: ačiū Dievui, nepadariau tarnybinės karjeros. Koks dar čia „ačiū Dievui“?
- Tarnaujant kokiame nors mokslo institute vienintelė privilegija - pastovi alga. Bet aš negalėjau ten sėdėti nuo devynių ryto iki šešių vakaro! O svarbiausias trūkumas: kiekvienas institutas vykdo tam tikrą programą ir visiems privalu jos paisyti. Tai darbas pagal užsakymą. Sovietmečiu visi buvo prievartaujami ir patys save prievartavo. Tarkim, Šiuolaikinės literatūros sektorius rengė knygas „Leninas ir lietuvių literatūra“ arba „Didžioji Spalio revoliucija ir lietuvių literatūra“. Žinau, kaip jiems klaikiai sunku buvo rašyti.
- Ar nerizikavote atsisakęs Kosto Korsako kvietimo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą - juk laikai nebuvo labai liberalūs?
- Sakau, būčiau nepajėgęs išsėdėti nustatytų valandų. Be to, buvau truputį „prie bohemos“, kaip ir kiti „mūsiškiai“: Leonidas Jacinevičius, Vladas Šimkus, Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis. Gana linksmai gyvenome - sokratiškai. „Neringos“ kavinėje vykdavo tikros sokratiškos puotos: ne šiaip alkoholis ir panelės, o nuolatinės intelektualinės diskusijos. Kas klausėsi iš šalies, sako, būdavo įdomu.
- Ir panelės įdomios?
- Panelės, manau, visais laikais vienodos. (Juokiasi.) Tam tikra jų kategorija. Ir dabar tokių yra - keičiasi galbūt apranga, bendravimo stilius...
- Jos nebuvo sokratiškųjų puotų lygiavertės pašnekovės?
- Mums būdavo apie ką vyriškai pašnekėti, nevyniojant, kaip sakoma, žodžių į vatą: tai vieno knyga išeina, tai kito, tai „tu šūdą parašei“, tai „tau dar toli iki tokio šūdo“, o rimčiau - kas nors skundžiasi, kad turi puikų sumanymą ir baiminasi, jog niekas neleis jo įgyvendinti, nespausdins. Dažnai prie taurelės pasakodavau apie užsienio rašytojų knygas, kurių gaudavau sovietmečiu nusipirkti lenkiškai ar čekiškai išverstų, vėliau Liūtas Mockūnas iš Čikagos atsiųsdavo originalių naujienų angliškai ir prancūziškai. Skolindavau Sauliui Tomui Kondrotui, R.Gaveliui, skaičiusiems svetimomis kalbomis. Kai atsibosdavo rimtos diskusijos apie literatūrą, nutardavom, kad reikia „papuošti stalą“, atsirasdavo gražesnės giminės literatūros ir rašytojų mylėtojų, jau kitom temom kalbėdavom.
- Leidėjai paprašė straipsnių rinkinio, o ne naujo romano ar poezijos? Jūs ne tik kritikas.
- Tūno kompiuteryje naujo romano griaučiai. Kai pabėgsiu iš viduramžių, sutvarkysiu. Su eilėraščiais sunkiau. Mano nuomone, juos reikia rašyti ankstyvoje jaunystėje, iki dvidešimt vienerių, o paskui gal nuo kokių septyniasdešimties, kai pasaulį matai „kiaurai“, kai vėl atitrūksti nuo racionalaus pasaulio, kur viskas apskaičiuojama ir tvarkinga. Iki dvidešimt vienerių - maišto, besąlygiškos kūrybos laikotarpis, kai gali nieko nepaisyti, kai esi kūrėjas barbaras. Tik toksai sukuria ką nors naujo. Jei turi to gaivališko barbarizmo, tapsi ir klasiku. Jei neteksi tos jėgos, kad ir klasikas, tiktai kartosi save - tą patį per tą patį. Todėl ir mano knygos pavadinimas „Barbarai vice versa klasikai“, arba dar aiškiau - griaunant sena gimsta nauja.
- Ką veikti likusius penkiasdešimt metų?
- Auginti vaikus, statyti namus, sodinti medžius. Bet čia tik mano tokia strategija. Tarkim, Vytautas Rudokas kas rytą atsikėlęs parašydavo sonetą - tarsi mankštą. Baigiasi metai - jau 375 sonetai, galima dėlioti knygą. Jis dar mane mokino: tu irgi taip daryk, iš ryto rašyk, o jau paskui gerk. Kartu dirbome žurnale „Pergalė“, ten pat, kur dabar „Metų“ redakcija.
- Niekada nesigailėjote, kad dirbote ne akademinėse įstaigose, o kultūrinėje periodikoje?
- Vis dėlto laisvė yra didelis dalykas. Laisvė rinktis apie ką rašai, o ne „vykdyti“ temas iš aukščiau. Kita vertus, taip, esi šioks toks autsaideris, vienišas šaulys. Mano didžiausia karjera - Literatūros kritikos skyriaus vedėjas.
- Lietuva - maža šalis, kritikus ir rašytojus sieja pažintys. Ar tai kritikui į naudą?
- Sykį viešėjau Armėnijoje - dar mažesnėje šalyje. Labai išmintinga rašytoja Silva Kaputikian pasakė: pas mus iš viso nėra kritikos ir būti negali, nes čia visi vieni kitus pažįsta, taigi rašo apie vienas kitą tik gerai. Ir tikrai - kartą kiečiau parašiau apie Romualdą Lankauską, dabar - apie Sigitą Parulskį: abu nustojo sveikintis.
- Valstybine premija apdovanota jūsų studija „Romanas ir dabartis“ (1973, 1977) - irgi savo laiko produktas.
- Esu ten prisimelavęs. Visos tos iliuzijos dėl žmonių lygybės, komunizmo, šviesios ateities... Šiandien niekas jų nenori prisiminti. Aš prisimenu, kaip antrame kurse su draugais buvome nunešę į dekanatą pareiškimus apie norą vykti į Kubą padėti Fideliui Castro kelti revoliuciją. Taip buvo. Aišku, niekas niekur mūsų neleido.
Gal ir dabar liko manyje tų iliuzijų, nežinau. Kai pirmakart nuvažiavau pas tėvą į Didžiąją Britaniją (jis, Lietuvos armijos karininkas, karo pabaigoje pasitraukė, dar mums su mama buvo atsiuntęs mašiną, tačiau mama atsisakė išvykti iš Lietuvos; ilgai nežinojau, kad tėvas gyvas, jo laiškas mums būtų buvęs kelialapis į Sibirą), taigi aplankęs tėvą, prisimenu, pasipiktinau: noriu prieiti prie kažkokio ežero - negaliu, sako, čia privati valda. Man, „tarybiniam piliečiui“, galvoje netilpo, kaip ežeras gali būti privatus. Dabar pas mus panašiai... Žinok savo vietą, žmogeli!
***
Algimantas Bučys - literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas. Gimė 1939 m. Kaune. 1962 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Humanitarinių mokslų daktaras (disertacija apginta Pasaulinės literatūros institute Maskvoje 1968 m., nostrifikuota Lietuvoje 1994 m.) Su pertraukomis dirbo literatūrinėje spaudoje („Pergalė“, „Literatūra ir menas“). Nuo 1968 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Išleido 4 eilėraščių rinkinius, 2 romanus, 5 literatūrologijos knygas. Už studiją „Romanas ir dabartis“ (1973, 2-oji laida - 1977) buvo apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija, už romaną „Tik priešas tavo priešams“ (1982) gavo literatūrinę P.Ziberto premiją.
Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsitraukė į aktyvią literatūros kritikos veiklą, paskelbė nemažai straipsnių ir recenzijų lietuvių, rusų, gruzinų, armėnų, bulgarų, lenkų, anglų, prancūzų ir net japonų kalbomis, dalyvavo literatūrinėse diskusijose.
Audrius Musteikis
