Nors Frédérico Beigbederio knyga, pagal kurią sukurtas scenarijus, dėl savo begalinio pasipūtimo ir skurdžios kalbos mane tik siutino, to paties pavadinimo režisieriaus Jano Kouneno filmas (2007), galima sakyti, maloniai pradžiugino.
Istorija taip ir liko apie ankstyvos amžiaus vidurio ir narkotinės priklausomybės krizės ištiktą reklamos kūrėją, kuris savo visuotinį nepasitenkinimą adresuoja pasaulio kvailumui. Filmo autoriai sumaniai pasinaudojo šizofreniškos aplinkos teikiamomis galimybėmis ir šiuolaikinių technologijų triukais – jie siekė, kad pasakojimas taptų žmogiškesnis ir reikštų daugiau nei nustekento reklamos kūrėjo pareiškimą, analogišką tam, kurį kasmet ištaria kokia nors aštuoniolikmetė gražuolė per mis rinkimus: „... ir dar – aš noriu, kad pasaulyje įsivyrautų taika“.
Pabrėžtinai postmodernistinis filmas – grūste prigrūstas citatų iš kitų filmų („Matricos“, „Fotopadidinimo“, „Būti Džonu Malkovičium“, „Prarastojo“), klasikinių reklamų (pirmosios „Apple“ ir kitų įvairių laikotarpių viena į kitą panašių jogurtų, šokoladų ir mados reklamų), madingų muzikėlių („CocoRosie“) ir, žinoma, brandų. „14.99 eurų“ pradedamas ir užbaigiamas tuo pačiu reklaminiu vaizdu. Jūra, palmės. Kitaip tariant – „Bounty“. Vyras ir moteris aistringai apsikabinę. Prie jų glaustosi meilės vaisius – vaikas. Pradžioje vaizdas nieko nereiškia, kaip ir visi milijonus kartų padauginti kelionių agentūrų paveikslėliai. Pabaigoje – tai prarastas rojus, šiurpinantis svaigiu ilgesiu ir negalimumo skausmu.
Toliau, pusę filmo, seka pagrindinio personažo Oktavo (akt. Jeanas Dujardinas) pristatymas. Bjaurus, arogantiškas tipas. Per mėnesį uždirba tiek, kiek kainuoja svajonių automobilis. Su pasimėgavimu leidžia sau visas šlykštynes, kurios atseit yra labai „liuksiškos“. Jis dirba vienoje kiečiausių reklamos agentūrų, kurioje pilna ne mažesnių psichologinių iškrypėlių. Visi uosto kokainą, rūko žolę ar bent jau geria. Nevaržomas rafinuotas seksas tik nesvarbi smulkmena. Svarbiausia būti arogantiškam šmikiui.
Nieko nuostabaus – dideli pinigai reiškia didelę nervinę įtampą ir nukrypimus nuo normos. Tai reklamos industrijos aukso amžius, kurio Lietuvoje niekada nebuvo. Beje, esu įsitikinusi, kad ir Vakarų verslui šis vaizdelis – smarkiai pagražintas. Jau po knygos „14.99 eurų“ pasirodymo reklamos agentūrose dirbantys žmonės spjaudėsi, kad visi juos ėmė laikyti pasipūtusiais narkomanais, galinčiais bet kuriuo momentu apsivemti. Ar po filmo pasirodymo reklamos užsakovai nepradės dar kreiviau šypsotis sakydami: „Mes žinom, kaip ten pas jus būna“, – tik Dievas žino. Bet labai rimtai prašau lietuviškų reklamos arimų artojėlių papilkėjusiais veidais nepainioti su Frederiko fantazijomis.
Filmo realybė labai permaininga, nes pasakotojas vartoja narkotikus. Įvykiai panašūs į pakitusios sąmonės srautą: tai sulėtėja, tai pagreitėja, erdvės ir veiksmai keičia vieni kitus, išsišakoja į kelis galimus variantus. Kartais Oktavas atsiduria reklamos erdvėje, kur statistai žino tik kelias bukas, protiškai atsilikusiems vartotojams skirtas frazes. Kas gali būti blogiau?! Visų graibstomo reklamos kūrėjo gyvenimas pamažu, bet užtikrintai virsta košmaru. Šį procesą paspartina nenusisekusi meilė Sofijai, kuri po audringo romano pastoja.
Į ir taip gana painų pasakojamą prikemšama grafinių intarpų ir animacinių užsklandų. Filmo kalba pasiskolinta iš reklamos. Šalia viso to, sakyčiau sėkmingo, televizinio jovalo filmas labai prancūziškas – daug kalbama apie santykius, kurie yra, be abejo, susipynę. Pats bendravimas turi prancūzams būdingo intymumo – žmonės liečia vieni kitus. Sekso ir televizoriuose pasirodančios pornografinės scenos irgi turi šios šalies braižo.
Kaip jau buvo galima suprasti, į filmą vaikų geriau kartu neimti. Nes čia vemiama, masturbuojamasi, prisišniaukus narkotikų voliojamasi. Nesusilaikysiu nepaminėjusi, kad blogiausia, kas nutiko šiam filmui, buvo paties rašytojo Frédérico Beigbederio pasirodymas keliuose epizoduose. Žmogus, negimęs nei rašyti, nei tuo labiau vaidinti. Arogantiškas pasipūtėlis, ir tiek. Tačiau pagrindinį vaidmenį sukūręs Jeanas Dujardinas ne tik puikiai (ir ne kartą) mainėsi nuo atstumiančio, savimi patenkinto imbecilo iki pažeidžiamo jausmingo vyruko, bet ir apskritai įpūtė visai istorijai patrauklumo.
Vieni reklamos agentūrų darbuotojai galės pasidžiaugti profesiniais juokeliais, kiti –atpažinti manipuliacijos vaizdais ženklus ir vis stiprėjantį beprotybės kvapą. Niekam nebus nuobodu – greičiau juokinga, tik juoksis turbūt skirtingose filmo vietose.
