Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus nuomone, norint, kad pajudėtų būsto atnaujinimas ir atpigtų šiluma, reikia įveikti nepasitikėjimą tarp gyventojų ir šilumos tiekėjų.
Susirūpinta gyventojų nuotaikomis
– Buvote pasitarime dėl šilumos kainų pas premjerą Andrių Kubilių. Ką išgirdote? Sąskaitos už šildymą mažės ar didės?
– Pirmiausia išgirdau susirūpinimą dėl kilusio gyventojų nepasitenkinimo. Iš tikrųjų kainos už praėjusių metų gruodį yra didelės. Dėl to, kad kainos už šilumą galėjo būti apskaičiuotos blogai, kalbos nebuvo. Kainos už kilovatvalandę apskaičiavimas nekvestionuojamas. Kalbėta, kas ką turėtų daryti, kad šilumos kaina būtų aiški.
– Ar visi miesto tarybos nariai supranta, už ką balsuoja. Štai kad ir Vilniaus miesto tarybos nutarimo projektas dėl akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų nustatymo. Kai kurie tarybos nariai atvirai pripažįsta, kad nesupranta, už ką turi balsuoti – ten ištisai formulės.
– Nemanau, kad tai reikia išmanyti kiekvienam gyventojui. Tarybos nariui tikrai derėtų suprasti, už ką jis balsuoja. Jeigu jau jis nesupranta, tai tikrai tam tarybos nariui kažkas negerai. Šilumos kainų apskaičiavimą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ta sistema, formulės gana sudėtingos. Žmogui, neturinčiam ekonominio išsilavinimo, matematinių gebėjimų, suprasti ne taip lengva. Populiariai galiu pasakyti, kad kaina susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalių. Pastovioji dalis priklauso nuo viso ūkio eksploatacijos, t. y. sąnaudos, kurios nekinta – nepaisant to, kiek gaminama šilumos. Čia įeina įrengimų priežiūra, darbuotojai ir pan. Kita dalis yra kintamoji, kitaip tariant – kuras.
– Kaip pasiskirsto tos dalys?
– Pastovioji kainos dalis yra 4,94 cento, o kintamoji, t. y. kuro kaina – per 15 centų už kilovatvalandę. Pastovioji dalis sudaro tik ketvirtadalį. Per 70 proc. – kuro kaina. Pažiūrėjus į kreivę, kuri rodo, kaip kinta dujų ir mazuto kaina, matyti, kad taip pat keičiasi ir šilumos kaina.
Ar teisingai skaičiuojama?
– Vadinasi jūs, kaip ir premjeras, manote, kad viskas skaičiuojama teisingai ir jokių klaustukų dėl metodikos jums nekyla?
– Tiesą pasakius, klaustukų kyla, bet suprantu, kad ne mano lygio ir kompetencijos žmogui tai pakeisti. Tam yra Vyriausybė, Energetikos ministerija, Ūkio ministerija.
– O kokie tie klaustukai?
– Vilniuje jėgainės yra kogeneracinės – gaminančios ir šilumą, ir elektros energiją. Dėl pajamų ir sąnaudų santykio tarp šilumos ir elektros gamybos ir kyla ginčų. Grupė specialistų sako, kad čia viskas gerai. Kiti teigia, kad čia kai ką reikėtų keisti. Nesu toks geras specialistas, bet šiokių tokių abejonių kyla. Kiek jos pagrįstos – turėtų atsakyti specialistai.
Atnaujinimui trūksta pasitikėjimo
– Kaip vertinate premjero teiginį, kad didelės sąskaitos yra gera paskata būstui atnaujinti?
– Nesuprantančiųjų, kad būstą reikia atnaujinti, manau, tiesiog nėra. Nesunku paskaičiuoti ir kilovatvalandes paversti litais. Geriausiam namui Vilniaus mieste per patį šalčiausią gruodį sunaudota beveik du litai kvadratiniam metrui. Jei įsivaizduosime 70 kvadratinių metrų ploto butą, sąskaita už šildymą tame name būtų beveik 140 litų. Kitame gale – blogiausios būklės namai, kurie sunaudoja 15,5 lito vienam kvadratiniam metrui. Tų pačių 70 kvadratinių metrų būtas kainuoja 1 050 litų.
– Premjeras sako, kad tai gera paskata atnaujinti būstus. Bet paskata savotiška: gavęs tokią sąskaitą, kai paskui nedaug pinigų lieka maistui, žmogus skubiai bėgs į banką prašyti paskolos?
– Sakyčiau, kad tai paskatinimas mąstyti. Norint, kad jis suveiktų, reikia dar keleto dalykų. Pirmiausia, turi išnykti nepasitikėjimas tarp gyventojų ir šilumos tiekėjų, konkretaus namo šilumos ūkį prižiūrinčios organizacijos. Svarbiausia, kad gyventojai tai suvoktų, nors jų pasitikėjimas atsirado ne veltui – jis turi tam tikro pagrindo.
– Tai ko reikia, kad būstų atnaujinimas iš esmės pajudėtų?
Reikia, kad iš to laimėtų visi: gyventojai, šilumą gaminančios ir tiekiančios organizacijos, šilumos ūkį administruojančios bendrovės, statybos organizacijos.
– Ir komerciniai bankai?
– Taip. Taip pat ir finansinės institucijos. Kai visos grandys bus suvestos į vieną žiedą ir visų interesai suderinti – tada procesas ir pajudės. Šiandien reikalauti iš gyventojų, kad jie įkeistų butus ir imtų paskolas – beviltiška. Yra senyvo amžiaus žmonių, kurie turi mažas pajamas, nenori imti paskolų ir dalyvauti sistemoje, nes nepasitiki jos dalyviais. Reikia sukurti tokią sistemą, kad iš žmonių, kurie negali mokėti, iš karto nebūtų reikalaujama pinigų. Jiems turi būti sudaryta galimybė pasirašyti tokią sutartį, pagal kurią jie savo įmokomis už šilumą galėtų prisidėti prie atnaujinimo darbų 10–15 metų. Labai svarbu, kad atnaujinimas apimtų ir galimybę individualiai apskaičiuoti buto sunaudojamą šilumą.
