Šis filmas sujaudino visą pasaulį. Režisieriaus Danny Boyle’o „Lūšnynų milijonierius” pelnė aštuonis „Oskarus” ir, svarbiausia, užkariavo žiūrovų širdis.
Pasaulį sujaudino Dievo užmiršti Indijos lūšnynai. Kalbama ir apie mažuosius aktorius, kurie iš skurdo staiga žengė raudonu „Kodak” kino teatro kilimu. Ar taip prasidės jų kelias į geresnį gyvenimą?
Perversmas
Tuoj patekės saulė. Mumbajus, trečias pagal dydį miestas pasaulyje, niekada neužsnūsta. Tačiau šią paros valandą net čia tylu. Tik šiandien viskas kitaip. Didžiausias sambrūzdis tvyro Dharavyje, didžiausiuose miesto lūšnynuose. Tai skurdžių rajonas. Kartoniniai namai, vos besilaikantys stogai, kreivos sienos, gatvės, pilnos šiukšlių, ir viešieji tualetai be vandens.
Turistai retai užsuka į šį rajoną. Retai čia pamatysi ir turtingus Indijos metropolių gyventojus. Tačiau dabar čia pilna žurnalistų iš viso pasaulio. Jie sukiojasi tarp namų, darkyta hindi kalba klausinėja gyventojų, kaip jiems sekasi, ko jiems trūksta. O šie nelabai žino, ką atsakyti amerikiečių žurnalistei, kurios auksinė apyrankė verta tiek, kiek Dharavio gyventojas uždirba per metus. Ir visas tas šurmulys dėl britų režisieriaus D.Boyle’o sumanymo susukti filmą apie indų lūšnynus. Jis atvyko į Mumbajų metams ir jam pavyko. Scenarijus parašytas pagal bestseleriu virtusį indų diplomato romaną, kuriame pasakojama apie berniuką iš Dharavio, kuris kartu su vyresniuoju broliu atsiduria akis į akį su žiauriu pasauliu.
Berniukui tenka daug išgyventi, tačiau jis tiki, kad vieną dieną taps laimingu ir suras savo meilę. Režisierius vaidinti „Lūšnynų milijonieriuje” pakvietė daugiausia indų. Filmas pelnė dešimtį „Oskaro” nominacijų. Indams buvo sunku patikėti, kad raudonu kilimu Holivude paskui Meryl Streep ir Kate Winslet žengia jų vaikai, kurie dar vakar lakstė šiukšlinomis gatvėmis...
„Esu tokia laiminga mama”
Lūšnynų gyventojai susigrūdo prie televizorių, kai ekrane pasirodė 10-metė Rubina Ali. Mergaitė iš Dharavio atrodo kaip tikra panelė. Violetine šilko suknute, kaspinu perrištais tamsiais, žvilgančiais plaukais - ji šių metų „Oskarų” žvaigždė. Ji drąsiai žengia raudonu kilimu. Mėgdžiodama garsiausias aktores, moja fotografams ir šypsosi.
Filme Rubina suvaidino Latiką, pagrindinio herojaus mylimąją. Kai filmo herojė suauga, jos vietą užima 24 m. modelis Freida Pinto, kurią „Vogue” pavadino stiliaus deive. Tačiau ne ji, o dešimtmetė iš Mumbajaus užkariavo širdis. „Ilgai svarsčiau, ar vaikams dera su mumis važiuoti į „Oskarų” ceremoniją. Bijojau, kad išgyvenimai jiems gali būti per stiprūs. Bet galiausiai prodiuseriai mane įtikino, sakydami, kad vaikai to nepamirš iki gyvenimo pabaigos”, - pasakoja režisierius.
Už vizas ir bilietus sumokėjo filmo kūrėjai. Į lėktuvą kartu su Rubina lipo 10-metis Azharudinas Ismailas. Jis filme vaidino Salimą, pagrindinio herojaus brolį. Jo tėvai gyvena dar blogesnėmis sąlygomis nei Rubinos. Jo tėvas nedirba, serga džiova. Mama mokytojauja nedidelėje mokykloje. „Man niekada net mintis nekilo, kad mano sūnus gali važiuoti į Los Andželą. Visada svajojau tik apie tai, kad jam netektų taip vargti kaip mums. Dabar jau žinau, kad dangus klausosi tokių vargšų žmonių maldų”, - sako mažojo aktoriaus tėvas.
Los Andžele vaikų laukė mersedesai. Viduje - saldumynai ir gėlės. Tačiau daugiausia emocijų vaikai patyrė kitą dieną. Rubina vėliau pasakojo mamai, kad jau pakeliui į „Kodak” kino teatrą ji dalijo autografus. Kai po ceremonijos režisierius padavė jai statulėlę, ji nenorėjo jos paleisti iš rankų. Tik kiek sutriko, kai vėliau reikėjo eiti į priėmimą. Nei ji, nei Azharas nežinojo, kaip valgyti visus tuos patiekalus, kurie jiems būdavo patiekiami lėkštėse. Laimei, šalia jų sėdėjo Devas Patelas, kuris užaugo ne Mumbajuje, kaip jie, o Londone. Jo tėvai iš Nairobio persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Kai D.Boyle’as pakvietė jį vaidinti savo filme, vaikinas baiminosi, kad jam gali nepavykti įkūnyti tokiomis sąlygomis gimusio ir augusio vaikino. „Laimei, pasirodė, kad ten gyvena draugiški, nuostabūs žmonės”, - pasakoja jis.
Po iškilmių vaikai svajojo, kaip kitą dieną važiuos į Disneilendą. Visas nuotykis truko keturias dienas. Muzikos filmui kūrėjas A.R.Rahmanas, kuris taip pat grįžo į Mumbajų su auksine statulėle, oro uoste triukšmingai atkimšo butelį šampano. „Mūsų filmo esmė - optimizmas ir tikėjimo jėga. Visą gyvenimą galėjau rinktis tarp neapykantos ir meilės”, - kalbėjo jis.
Pasaka, kuri gali pakeisti pasaulį
Nors filmas pasaulyje pelnė didžiulį populiarumą, Mumbajuje ne visi buvo patenkinti tuo, kaip britų režisierius pavaizdavo šį miestą. Indų rašytojas ir žurnalistas Aravindas Adiga viename interviu sakė, kad „Lūšnynų milijonierius” neturtingiems indams visai neparankus. Tačiau labiausiai nepatenkinti turtingi Mumbajaus gyventojai. Jų manymu, režisierius supaprastino Indijos viziją, kurioje ekonomikos plėtra vyksta milijonų žmonių nelaimių sąskaita. Jiems nepatinka ir tai, kad turistai Mumbajuje pirmiausia domisi lūšnynais. Jiems ne prie širdies ir tai, kad miestas, kurį jie patys prilygina Londonui, filme parodomas kaip trečiojo pasaulio užkampis.
Režisierius net buvo paduotas į teismą dėl įžeidžiamo pavadinimo. Mat „slumdog” pažodžiui išvertus iš anglų kalbos reiškia „lūšnynų šuo”. Be to režisierius buvo apkaltintas filme vaidinančių vaikų išnaudojimu. Rubina Ali ir Azharudinas Ismailas už mėnesio darbą filmavimo aikštelėje gavo 1000 ir 2400 dolerių. Tai yra daugiau nei jų tėvai uždirba per metus. Be to, filmo kūrėjai įsipareigojo apmokėti vaikų mokslus, o Mumbajaus valdžia jau pranešė, kad vaikų tėvai su šeimomis bus perkelti gyventi į naujus elegantiškus namus.
Kai Indijos elitas neišmanė, ką galvoti apie „Lūšnynų milijonierių”, į Mumbajų atvyko „The Times” žurnalistas Rhysas Blakely. Jis norėjo pamatyti tą vietą, kur pagrindinis filmo herojus sutinka savo mylimąją Latiką. Ten atkreipė dėmesį į grupelę vaikų, kurie išsižioję žiūrėjo per televizorių „Lūšnynų milijonierių”. Su jais buvo 17-metis Rupeshas. Kai tik kuris iš vaikų imdavo žioplinėti, Rupeshas kaipmat timpteldavo už ausies: „Žiūrėk, tai apie mus”. Kai žuralistas paklausė, kodėl jam taip patiko filmas, vaikinas papasakojo jam savo istoriją. Pats yra pabėgęs iš namų ir atvažiavęs į Mumbajų. Dabar dirba paplūdimyje, ten ir miega. Jis, kaip ir filmo herojai, yra dirbęs sąvartyne. Kai žurnalistas jo paklausė, ar filmas jį žeidžia, atsakė: „Kodėl turėtų žeisti? Jame rodomas mūsų gyvenimas. Čia taip yra. Visi, kas jį pamatys, supras, kad net mes, lūšnynų gyventojai, nesame niekas”, - sakė vaikinukas.
O kaip D.Boyle’as reaguoja į priekaištus dėl filmo? „Niekada nesigailėjau nusprendęs sukurti filmą apie vaikiną iš lūšnynų, kuris tampa milijonieriumi. Nes ši istorija iš tikrųjų yra apie meilę. Ji čia svarbiausia ir kiekvieną filmo akimirką herojus ja vadovaujasi”, - sako jis.
Režisierius pasakojo ir kitą istoriją, nutikusią jam sukant filmą. Kartą prie jo priėjo sena indė. „Už tą filmą gausi daug apdovanojimų”, - pasakė ji. O paskui papasakojo jam apie visoje Indijoje garbinamą dievybę, kuri pašalina kliūtis ir daro pasaulį geresniu. „Ji globoja tavo filmą”, - tarė ji. Ir negali ja nepatikėti, nes turbūt nėra žiūrovo, kuris, pamatęs šį filmą, nepajustų, jog pasaulis iš tiesų dar gali pasikeisti.
