Jeigu eisite pro Pamėnkalnio dailės galeriją, užsukite „Miškan...” - kaip kviečia užrašas vitrinoje. Iš sostinės šurmulio - lyg tarstelėjus burtažodį - iškart įkrisite į Anykščių šilelio ramybę, svaigiai kvepiančius nešienautų žolynų laukus, beržynų supamus Teicio (Latvija) draustinio spanguolynus.
Lengvi baltųjų kandžių raganavimai
Visi tie vaizdai - latvių fotomenininko Kasparo Lielgalvio panoraminėse fotografijose ant sienų. Akmeninės grindys jaukiai nuklotos gausybe veltinių paklotų, atkartojančių visas miško samanų, bruknienojų, uogienuojų, pernykščio spyglių pakloto spalvas ir atspalvius. Ir nesidairykite (ar ne vis tiek!), iš kur liejasi daugiabalsės paukščių trelės - tiesiog mėgaukitės miško, pievų, saulės atokaitoje svaigiai gailiais kvepiančių spanguolynų ramybe, kurią mums visą sausį siūlo „Baltosios kandys”.
Tą žaismingą, prieš 12 metų susibūrusio tekstilininkių seksteto pavadinimą žino visi - nuo Vilniaus ir Kauno iki Maskvos ir Paryžiaus, nuo Utenos ir Kėdainių iki Varšuvos ir San Tropezo, nuo Molėtų ir Nidos iki Diuseldorfo, Šanchajaus ir Kioto... Štai tas šaunusis šešetukas: Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilonytė, Rasa Leonavičiūtė ir Julija Vosyliūtė.
Kaip gimė projektas „Miškan...”, kviečiantis atgal į gamtą, dėkingiausią dvasios susitelkimo ir nusiraminimo erdvę? Pasirodo, prieš keletą metų Anykščiuose, Antano Baranausko apdainuotame šilelyje, sėdint ant Šventosios kranto. Visas užbūrė miškas, kaip šventa ir paslaptinga vieta, galinti suteikti prieglobstį ir apsaugą. Visos suprato ekologinės temos svarbą. Daug keliaujančios menininkės netruko įsitikinti, kad tiek Europoje, tiek Lotynų Amerikoje nebėra natūralių miškų - tik kultūriniai parkai. Taigi esame išskirtinė šalis (ar ilgai dar?), išlaikiusi gyvus ryšius su mišku, raistu, pievomis. Pažįstame džiovinto grybo kvapą, natūralios uogienės skonį, o “baltosios kandys” net žino, kaip ir kokiais žolynais dažyti vilną.
Tikina, kad tuos žolynus geriausia rinkti Joninių naktį. Nes tik tada surinkti jie turi ypatingų galių. Tą trumpiausią metų naktį braidydamos po rasotas pievas pačios pasijusdavo laumėmis raganomis. Kol didžiuliame ketaus puode ant laužo burbuliuodavo stebuklingi žolynai, pačios prausdavosi pirtyje, o paskui, šviečiant pilnačiai, brisdavo į ežerą skalauti ką tik iš puodo ištrauktų garuojančių vilnos sruogų...
Ko tik merginos nėra privėlusios iš vilnos! Išmoningais valgiais nukrovė stalus Šv.Tomo koplyčioje Kroatijoje, o paskui tuos veltus gardumynus (duoną ir sūrius, kimštas žuvis ir mišraines, tortus ir vaisius...) eksponavo ant Adrijos jūros kranto. Iš spalvingiausio veltinio žiedų dėliojo įmantriausias budistines mandalas, kuriomis gėrėjosi ne tik Paryžius ir Diuseldorfas, bet ir Dailidžių kaimas Lietuvoje (kur jos buvo sukurtos). Prieš penketą metų Užupyje yra eksponavusios net iš vilnos veltas... avies spiras. Nuvėlė, nudažė ir supakavo kaip aukščiausios kokybės šokoladinius saldainius. Čia pat privaloma informacija apie sudėtį (100 proc. vilna), meninę vertę (nemaža), vartojimo laiką (neribojamas) ir saugojimo režimą - laikyti šviesioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Vis dėlto labai patraukli medžiaga kandims (toms pilkosioms)!
Be abejo, projektas „Miškan...” bus parodytas ir kitose erdvėse, kituose miestuose. Būtinai - Rygoje, gimtajame Kasparo Lielgalvio mieste. Trejus metus jis savo „busiku” vežiojo laumes raganas po miškus ir raistus, įtikėjo jų burtais, persiėmė apžavais ir fotografavo, fotografavo...
Audronė JABLONSKIENĖ
