Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Generolo V.Vitkausko 1940 m. birželio 15 d. įsakymas Lietuvos kariuomenei, pagrįstas Vyriausybės nutarimu priimti ultimatumą.
ISTORIJA:
L.Truska ir V.Kancevičius 1990 m. “Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose". Tolesnis posėdžio aprašymas paremtas tos pačios knygos tekstu, derinant jį su kitais šaltiniais.
1940 m. birželio mėn. 14-15 d. vidurnaktį Prezidentūroje prasidėjo paskutinis Lietuvos Vyriausybės posėdis, trukęs iki 7 val. ryto. Posėdyje dalyvavo Respublikos Prezidentas A.Smetona (Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės ginkluotųjų pajėgų vadas), Ministras pirmininkas A.Merkys, jo pavaduotojas K.Bizauskas, visi ministrai (išskyrus J.Urbšį, kuris buvo Maskvoje, ir finansų ministrą E.Galvanauską), kariuomenės vadovai: krašto apsaugos ministras gen. K.Musteikis, Generalinio štabo viršininkas gen. S.Pundzevičius, naujai (IV.22 d.) paskirtas kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas ir buvęs (1935-1940 m.) kariuomenės vadas gen. S.Raštikis (kaip vyriausybinės delegacijos narys, 1939.X.6-11 d. dalyvavęs derybose dėl Savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo).
Posėdžio pagrindinis klausimas - Sovietų Sąjungos ultimatumo svarstymas: priimti Sovietų Sąjungos ultimatumo reikalavimus ar organizuoti Lietuvos kariuomenės ginkluotą pasipriešinimą.
Grėsmingas ultimatumo turinys pribloškė visus posėdžio dalyvius, kurie gerai suprato didžiulę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir net fizinei valstybės egzistencijai. Posėdyje buvo mirtina tyla. Prezidentas siūlė kariuomenei priešintis ginklu, o pats Prezidentas nutarė trauktis (lydimas kariuomenės) į Vokietiją. Jam pritarė krašto apsaugos ministras gen. K.Musteikis ir švietimo ministras K.Jokantas. Laukiant iš Maskvos viso iššifruoto teksto, posėdis vyko su pertraukomis, kurių metu Prezidentas kalbėjo su Lietuvos Banku dėl užsienio valiutos, su žmona ir artimaisiais dėl skubaus išvykimo į Vokietiją. Kiti posėdžio dalyviai labai susijaudinę tarėsi, ką daryti tokioje katastrofiškoje situacijoje. Pagaliau Ministras pirmininkas A.Merkys ir visi esami ir buvę kariuomenės vadovai, dauguma ministrų labai pergyvendami nusprendė, kad kariuomenės ginkluotas pasipriešinimas esamoje situacijoje neįmanomas, nes:
1. Lietuvos teritorijoje nuo 1939 m. rudens dislokuotose sovietinės kariuomenės bazėse yra dvigubai daugiau svetimos kariuomenės negu Lietuvos kariuomenės. Lietuvos pasienyje buvo sukoncentruoti didžiuliai 2 armijų (VIII ir XI) daliniai su galinga karo technika.
2. Gana didelis skaičius Lietuvos karių su amunicija (kaip ir kasmet) buvo išsiųstas į poligoną šaudybos mokymams.
3. Lietuva negalėjo tikėtis karinės pagalbos iš kitų valstybių.
4. Lietuvoje nebuvo gelžbetoninių gynybinių įtvirtinimų (kaip Manerheimo linija Suomijoje ir Mažino linija Prancūzijoje), taip pat ir priešui nepalankių gamtinių sąlygų (kalnai, pelkynai ir kt.).
5. Nuo Vyriausybės posėdžio pabaigos (7 val. ryto) iki ultimatumo termino (10 val. ryto) buvo likusios tik 3 val., per kurias buvo absoliučiai neįmanoma parengti Lietuvos kariuomenę priešinimuisi.
6. Be to, pats Prezidentas - Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės pajėgų vadas - nepasiryžo pasirašyti dekreto - įsakymo Lietuvos kariuomenei priešintis ginklu prieš Sovietų Sąjungos galingą kariuomenę.
Galvojant apie pasipriešinimą ginkluotai sovietų agresijai, reikėjo pradėti ruoštis 1939 m. prieš Raudonosios armijos įgulų įsikūrimą Lietuvoje, o ne paskutinę naktį prieš agresiją.
ISTORIJA:
L.Truska ir V.Kancevičius 1990 m. “Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose". Tolesnis posėdžio aprašymas paremtas tos pačios knygos tekstu, derinant jį su kitais šaltiniais.
1940 m. birželio mėn. 14-15 d. vidurnaktį Prezidentūroje prasidėjo paskutinis Lietuvos Vyriausybės posėdis, trukęs iki 7 val. ryto. Posėdyje dalyvavo Respublikos Prezidentas A.Smetona (Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės ginkluotųjų pajėgų vadas), Ministras pirmininkas A.Merkys, jo pavaduotojas K.Bizauskas, visi ministrai (išskyrus J.Urbšį, kuris buvo Maskvoje, ir finansų ministrą E.Galvanauską), kariuomenės vadovai: krašto apsaugos ministras gen. K.Musteikis, Generalinio štabo viršininkas gen. S.Pundzevičius, naujai (IV.22 d.) paskirtas kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas ir buvęs (1935-1940 m.) kariuomenės vadas gen. S.Raštikis (kaip vyriausybinės delegacijos narys, 1939.X.6-11 d. dalyvavęs derybose dėl Savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo).
Posėdžio pagrindinis klausimas - Sovietų Sąjungos ultimatumo svarstymas: priimti Sovietų Sąjungos ultimatumo reikalavimus ar organizuoti Lietuvos kariuomenės ginkluotą pasipriešinimą.
Grėsmingas ultimatumo turinys pribloškė visus posėdžio dalyvius, kurie gerai suprato didžiulę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir net fizinei valstybės egzistencijai. Posėdyje buvo mirtina tyla. Prezidentas siūlė kariuomenei priešintis ginklu, o pats Prezidentas nutarė trauktis (lydimas kariuomenės) į Vokietiją. Jam pritarė krašto apsaugos ministras gen. K.Musteikis ir švietimo ministras K.Jokantas. Laukiant iš Maskvos viso iššifruoto teksto, posėdis vyko su pertraukomis, kurių metu Prezidentas kalbėjo su Lietuvos Banku dėl užsienio valiutos, su žmona ir artimaisiais dėl skubaus išvykimo į Vokietiją. Kiti posėdžio dalyviai labai susijaudinę tarėsi, ką daryti tokioje katastrofiškoje situacijoje. Pagaliau Ministras pirmininkas A.Merkys ir visi esami ir buvę kariuomenės vadovai, dauguma ministrų labai pergyvendami nusprendė, kad kariuomenės ginkluotas pasipriešinimas esamoje situacijoje neįmanomas, nes:
1. Lietuvos teritorijoje nuo 1939 m. rudens dislokuotose sovietinės kariuomenės bazėse yra dvigubai daugiau svetimos kariuomenės negu Lietuvos kariuomenės. Lietuvos pasienyje buvo sukoncentruoti didžiuliai 2 armijų (VIII ir XI) daliniai su galinga karo technika.
2. Gana didelis skaičius Lietuvos karių su amunicija (kaip ir kasmet) buvo išsiųstas į poligoną šaudybos mokymams.
3. Lietuva negalėjo tikėtis karinės pagalbos iš kitų valstybių.
4. Lietuvoje nebuvo gelžbetoninių gynybinių įtvirtinimų (kaip Manerheimo linija Suomijoje ir Mažino linija Prancūzijoje), taip pat ir priešui nepalankių gamtinių sąlygų (kalnai, pelkynai ir kt.).
5. Nuo Vyriausybės posėdžio pabaigos (7 val. ryto) iki ultimatumo termino (10 val. ryto) buvo likusios tik 3 val., per kurias buvo absoliučiai neįmanoma parengti Lietuvos kariuomenę priešinimuisi.
6. Be to, pats Prezidentas - Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės pajėgų vadas - nepasiryžo pasirašyti dekreto - įsakymo Lietuvos kariuomenei priešintis ginklu prieš Sovietų Sąjungos galingą kariuomenę.
Galvojant apie pasipriešinimą ginkluotai sovietų agresijai, reikėjo pradėti ruoštis 1939 m. prieš Raudonosios armijos įgulų įsikūrimą Lietuvoje, o ne paskutinę naktį prieš agresiją.
Vakar per vieną Rusijos TV programą buvo tvirtinama, kad Lietuvos Vyriausybė 1940 metais oficialiu potvarkiu įsakė kariuomenei nesipriešinti įvedamai Sovietų armijai.
Ar tikrai egzistuoja oficialus dokumentas patvirtinantis tokią tuometinės valdžios savanorišką sutikimą geranoriškai įsileisti okupantus?
Ar tikrai egzistuoja oficialus dokumentas patvirtinantis tokią tuometinės valdžios savanorišką sutikimą geranoriškai įsileisti okupantus?
Lauksim laidos. Isvardinti pasnekovai niekad nebuvo sovieticusaisir ligi siol, normaliu zmoniu tarpe turi gera reputacija.
REKLAMA
REKLAMA
„Laisvės kryžkelės“: Vakarų valstybių reakcija į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją