Lietuvoje esančiuose 107 vaikų globos namuose auga 4870 nepilnamečių. Šiems vaikams valstybė skiria fiksuotą paramą, bet jos dažniausiai nepakanka, kad jaunieji Lietuvos piliečiai užaugę taptų klestinčios šalies stuburu.
Lipdant tvirtesnius vaikų globos namuose augančių žmogučių gyvenimo pagrindus organizuojamos gerumo akcijos. Lietuvos žmonės, panašu, turi širdį, todėl per šiuos ypatingai šventiniam laikotarpiui būdingus renginius į sąskaitą prikapsi net iki kelių milijonų litų.
Deklaruojama, kad visi žmonių paaukoti pinigai atitenka projekto organizatorių viešai įvardytam tikslui – padėti vaikų globos namų auklėtiniams, sergantiems įvairiomis ligomis ar kitų problemų turintiems vaikams.
Burbulo efektas
Aštuonerius metus televizijos projekto „Išsipildymo akcija“ veidu buvusi Nomeda Marčėnaitė pyksta, kai gerumo akcijos siejamos su mada, kuri, deja, turi savybę bet kada praeiti: „Tokie gražūs projektai turėtų būti norma, tapti kasdienybe. Svarbiausia pasiekti žmones ir parodyti jiems esamas problemas, kurios neišnyksta jau daugelį metų. Vaikų globos namai ir jų problemos niekur neišnyko.“
N. Marčėnaitė svarstė, ar žmonės žino, kiek Lietuvoje yra vaikų globos namų? Anot jos, retas kuris pasakytų, kad tokių įstaigų yra daugiau kaip šimtas. Balsas.lt pašnekovė pasakojo, kad paliko 8-erius metus kurtą projektą, nes pastebėjo, jog jis pradėjo atitikti labiau televizijos nei gerumos akcijos formatą.
„Tikrai žinau, kokia galinga jėga yra televizija, todėl norėjau, kad įgyvendinant būtų ne tik renkami pinigai, bet ir iš esmės keičiami valstybėje galiojantys įstatymai. Rinkti pinigus vaistams, kurie gyvybiškai svarbūs sergantiems vaikams yra labai gerai. Tačiau norėtųsi, kad tuo pačiu būtų daroma įtaka valstybei, jog ji pati nupirkti reikalingų vaistų“, - pabrėžė N. Marčėnaitė.
Anot jos, gerumo akcijos gali padėti pagal principą „čia ir dabar“. Tada įvyksta toks didelis „bum“, bet vėliau viskas nuslopsta. N. Marčėnaitė įsitikinus, kad geriau tas „bum“ nebūtų toks didelis, bet pavyktų pakeisti pačią struktūrą.
N. Marčėnaitė sutiko, kad televizija turi rodyti tuos dalykus, kurie yra žiūrimi: „Vaiko kančias visi stebi tarsi pro padidinimo stiklą. Tačiau jei kalbėtume apie vaikų globos namams reikalingą psichologų pagalbą, niekam tai nebūtų įdomu. Todėl projektus transliuojančios televizijos koncentruojasi ties pačiomis skaudžiausiomis problemomis. Todėl bendroje struktūroje esantiems elementams tenka antraeilis vaidmuo.“
Dirbama ištisus metus
N. Marčėnaitė pabrėžė, kad prie projektų, kurių metu yra renkami pinigai, dirba gausi žmonių komanda: „Tas procesas vyksta ištisus metus. Puikiai prisimenu visą virtuvę. Gerokai prieš „Išsipildymo akciją“ vos keli žmonės turėdavo apskambinti visus Lietuvoje esančius vaikų globos namus ir kitas atsakingas įstaigas. Maža to, dar vasarą prasidėdavo pokalbiai. Buvo svarstoma, kokiam tikslui šiais metais bus renkami pinigai.“
Darbas toli gražu nesibaigia ir po projekto parodymo per televiziją. Surinkus pinigus – ieškoma optimalaus jų panaudojimo varianto. „Už surinktus pinigus buvo ketinama kažką pirkti, todėl buvo ieškoma geriausių kainų. Buvo atliekamas milžiniškas darbas. Kiekvienas daiktas buvo pristatomas ir pažymimas. Tas, kas matoma per televiziją yra tik saldainiukas.
Pati savo uždarbį visada pervesdavau į bendrą akcijos fondą. Bet nesakau, kad taip turėjo elgtis visi. Pavyzdžiui, tos moterys, kurios skambindavo, atlikdavo visą juodą darbą, jos tikrai gaudavo labai menką atlygį. Žmonės daugiau dirbdavo iš idėjos. Matydavau, tuos pajuodavusius paakius. Tie žmonės atiduodavo save“, - pabrėžė N. Marčėnaitė.
Skaidrumas – privalomas
„Tikrai nebūsiu ta, kuri karksės, kad per Lietuvoje yra per daug labdaros projektų. Visiškai nesvarbu, kokiem tikslams yra renkami pinigai, svarbiausia, kad jie padėtų išspręsti esamas problemas. Tačiau noriu pabrėžti, kad viskas turi būti nepaprastai skaidru“, - atkreipė dėmesį N. Marčėnaitė.
Ji pridūrė, kad liūto dalį pinigų visada pavykdavo surinkti iš žmonių. Todėl verslo struktūrų įtaka nebuvo tokia didelė, kaip gali atrodyti iš šono. „Savaime suprantama, jeigu stambi įmonė organizuoja tokią akciją, tai jos vardas vis tiek bus paminėtas. To niekaip nepavyks apeiti. Bet gerų darbų darymas yra pateisinamas. Visi supranta, kad tai yra reklama. Pati visą tai vadinu „šypsena ant televizijos veido“. Bet jei tokiu būdu yra daromi geri darbai, kodėl gi ne“, - svarstė N. Marčėnaitė.
Balsas.lt pašnekovė pridūrė, kad tokiuose televizijos projektuose – labai sunku laviruoti, nes tik sujaudinti žmonės nori aukoti: „Akcentuodavome skaudžią problemą, nors šalia jos slėpdavosi ir kiti labai svarbūs dalykai, kurie niekada nesurinktų pinigų. Leisdavome sau gudrauti, nes žmonės sunkiai suvokia gilumines problemas.“
Pinigų teorema
N. Marčėnaitę ypač piktina iki šiol vyraujanti nuomonė, kad globos namų auklėtinis per mėnesį gauna 2 tūkst. litų. „Žmonės išgirsdavo, kad per mėnesį vaikui skiriama 2 tūkst. litų ir kone piktindavosi, jog jiems „dar esą trūksta“.
Žmonės nepagalvodavo, kad nuo tos sumos yra atskaičiuojami atlyginimai auklėtojams, patalpų išlaikymas, renovacijos kaštai, maistas, vaistai, mokyklinės prekės. Lankiausi vaikų globos namuose ir teko susidurti ne su tuo, kad vaikas turi vienas apatines kelnaites“, - pasakojo N. Marčėnaitė.
Balsas.lt pašnekovė prisiminė pirmąsias labdaros akcijas, kai už asmeninius pinigus pati pirkdavo vaikams saldainių: „Negalėdavau nuvykti tuščiomis rankomis. Pamenu, kad po tokių apsilankymų, dalis kūrybinės grupės narių tiesiog negalėdavo sulaikyti ašarų.“
Pokalbio pabaigoje pasiteiravus, ar pasitaikė tokių atlikėjų, kurie užsiprašydavo honorarų, N. Marčėnaitė nukirto, kad tokie asmenys labdaros akcijoje nebuvo laukiami: „Galiu tik pasakyti, kad po metų tie patys žmonės skambindavo ir domėdavosi galimybėmis dalyvauti nemokamai. Koncertai būdavo aukšto lygio, su kostiumais, dekoracijomis. Su žmonėmis dirbdavo režisieriai.“
