Kūčių nakties tradiciją turi vos dvi tautos pasaulyje – lietuviai ir lenkai. Tačiau, etnologo Liberto Klimkos teigimu, lietuviai šio fakto neįvertina, nes paprasčiausiai to nežino. „Jie galvoja, kad visas pasaulis švenčia Kūčias, nors iš tikrųjų net katalikiškas pasaulis tikrai taip nesureikšmina Kūčių vakarienės“, – priduria etnologas. Su juo lrt.lt kalbasi apie Kūčias ir jų kaitą.
– Ar laikui bėgant keičiasi Kūčių tradicija lietuvių namuose?
– Taip, iš pažiūros žinoma keičiasi, nes žmonės nežino tradicijų. Bet konkrečiai atsakyti sunku – niekas nedaręs tokio tyrimo, reikia sociologinės apklausos.
– Praėjusių metų sociologinių tyrimų duomenimis, Kūčios ir toliau išlieka viena svarbiausių lietuviškos šeimos švenčių. Kaip rodo apklausa, 83 proc. lietuvių Kūčių vakaro metu valgo tradicinę dvylikos patiekalų vakarienę, 77 proc. dalijasi kalėdaičiais, 18 proc. – buria ar žaidžia tradicinius žaidimus.
– Taip, bet jūsų pasakyme įsivėlusi klaidelė. Tradiciškai ant Kūčių stalo būdavo ne dvylika, o devyni patiekalai. Tai labai įdomus skaičius – jo simbolika, atėjusi iš mėnulio kalendoriaus, dažnai randama folklore.
Dvylika patiekalų atsirado kiek vėliau – kai žmonės ėmė gyventi turtingiau, galėjo pasirūpinti įvairesniu maistu. Iš tiesų lietuviai ir šiais laikais dalijasi kalėdaičiu, susėda prie šventinės vakarienės patiekalų nukrauto stalo, bet nežino, kokius būtent valgius reikia valgyti ir kodėl šie tokie svarbūs. Kartais ir kalbos nėra tradicinės, kurios buvo apie giminės istoriją, o tuos dalykus mes gerokai primiršome. Sakau mes, nes mano amžiaus žmonės – 50 metų sovietinio gyvenimo, kuris labai suardė šeimos ryšius.
– Kaip suardė?
– Puikiai žinome, kad iš kaimo vaikai stengdavosi kuo greičiau išvažiuoti į miestą, apsigyventi bendrabučiuose, kaip nors glaustis, kad tik nebūtų kaimuose, kolūkiuose. Tai buvo tokia baudžiavos atmaina ir dėl to jie nebendraudavo su savo tėvais, nebuvo kaip atpasakoti, perduoti tradicijas, pamokyti juos.
Tas lūžis įvyko sovietmečiu ir šeimoje nebebuvo tradicijų tęstinumo – visa karta užaugusi bendrabučiuose ir internatuose. Tada tos tradicijos smarkiai apnyko ir, norint grįžti prie jų, tenka žiūrėti specialias TV laidas. Vis dėl to televizijoje šiais laikais daugiausiai meksikietiški serialai su visai kitomis tradicijomis. Kita išeitis – skaityti knygas, etnologų patarimus.
Dar viena bėda – kiekviename Lietuvos regione tradicijos skyrėsi, o šeimos dažniausiai labai mišrios, iš skirtingų Lietuvos regionų.
– Bendrais bruožais, kuo labiausiai skirdavosi kiekvienas Lietuvos regionas?
– Skirdavosi valgiais ir ganėtinai stipriai. Skirdavosi ir burtais – vienose vietose vieni paplitę, kitose – kiti. Taip pat apeigomis: pavyzdžiui, Dzūkijoje šeimos galva, apėjęs trobą ir pabeldęs į duris, pats atnešdavo valgius. Iš vidaus jo klausdavo, kas ateina, o jis atsakydavo: „ponas Dievas su kūčele rankose“.
Tokių dalykų tik Dzūkijoje išlikę, galbūt anksčiau ir visoje Lietuvoje buvo tokia apeiga.
– Nūdien vis rečiau Kūčias lydi burtai ir apeigos – tą rodo ir minėtas tyrimas. Kodėl taip yra, ar dėl to, kad ši tradicija – jau pamiršta?
– Todėl, kad žmonės nežino tų burtų ir apeigų. Be to, dauguma burtų ir apeigų yra susiklostę kaimo kultūroje, o didesnė dalis gyventojų gyvena miestuose, tai net norint tų burtų neįmanoma padaryti.
Pavyzdžiui, dalis burtų buvo daroma prie užšalusio ežero ar tvenkinio eketės, o paskui kai kurie buvo perkelti į pirtį. Kitas miestų daugiaaukščiuose gyvenantiems neįkandmas burtas, kai reikia pro langą pažiūrėti į sėdinčius už stalo. Pavyzdžiui, aš gyvenu devintame aukšte, tai kaip gi man pro tą langą iš lauko pažiūrėti?
Trumpiau tariant, praktiniu požiūriu kai kurių burtų atlikimui tiesiog nebėra tinkamų sąlygų.Priežastį, kodėl Kūčių vakaro būrimo tradicija nebėra tokia paplitusi, galima aiškinti ir kitaip. Mitologinis paaiškinimas galėtų būti toks: visi burtai yra susiję su mirusiųjų pasauliu ir visos žinios apie ateitį ateina iš anapus – mirusiųjų pasaulio. Šiais laikais tikinčių anuo pasauliu ir tuo, kad su mirusiųjų vėlėmis galima bendrauti – mažėja.
Burtai tampa tiesiog žaidimu, kurį gali žaisti arba ne. Dabar žmonės kur kas mieliau įsijungia televiziją.
Kūčių nakties tradiciją turi tik lietuviai ir lenkai. Ar mūsų tautiečiai tai įvertina?
– Ne, jie tiesiog šito nežino. Jie galvoja, kad visas pasaulis švenčia Kūčias, nors iš tikrųjų net katalikiškas pasaulis tikrai Kūčių vakarienės taip nesureikšmina kaip lietuviai ir kaimyninės šalys. Aš įtariu, kad tai baltiškas paprotys, vėliau įtrauktas į krikščionišką pasaulėžiūrą.
Nes turi ne visi lenkai, o tie, kurie gyvena arčiau Lietuvos. Šiek tiek ir latviai, bet neabejotinai tai mūsų tautos įtaka. Kūčiukai ir kai kurie tikėjimai – tik lietuviams būdingi dalykai.
– Iš mūsų, sakote, kitos šalys pasimoko tradicijų. Tuo metu Prancūzijoje ir kitose prancūziškai kalbančiose šalyse per Kūčias tradiciškai valgoma ilgai trunkanti vakarienė, prie stalo visi sėda po vidurnakčio mišių. Ar užsienio tradicijos skverbiasi pas mus?
– Ačiū Dievui, kad į Kūčias dar nesiskverbia tie papročiai. Jau tokios šventės kaip Valentino diena, Helovinas ar Šv. Patriko diena pernelyg smarkiai skverbiasi į mūsų kalendorinių švenčių ratą. Juk papročiai ir tradicijos dažniausiai priklauso nuo tautų gyvenamosios vietos. Toje pačioje klimatinėje juostoje gyvenančios tautos turi panašius papročius, nes tai susiję su gamtos virsmais.
Kartais kai kurie papročiai perimamai iš visai kitos klimato juostos, ir tai atrodo labai keistai. Būtina branginti Kūčių vakarienės išskirtinumą – tai vienintelė išlikusi kalendorinė šventė, sutinkama šeimos rate.
Visos kitos – jau bendruomenės šventės. o juk kiekvienas vis tik turime tėvą, motiną, močiutę ir dieduką, turėsime vaikų arba anūkų. Tad per Kūčias gera pabūti kartu su pačiais artimiausiais, pasidžiaugti šiuolaikiniame pasaulyje išlikusiais stipriais šeimos ryšiais.
