Tyrimų duomenimis, beveik pusė visuomenės narių iki šiol nesuvokia žmogaus teisių termino prasmės bei svarbos. Informacijos stygių pripažįsta ir studentai, būtent akademinėje aplinkoje susiduriantys su diskriminacija, dėstytojų savivale ar kitais konfliktais, žeidžiančiais jaunų žmonių orumą. Ką dera žinoti kiekvienam save gerbiančiam asmeniui, kad prireikus galėtų apginti savo teises?
Statistika nedžiugina
Nuo 2006 m. kas dvejus metus Žmogaus teisių stebėjimo institutas atlieka visuotinę apklausą, kurioje aiškinasi, kaip visuomenė suvokia ir vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Remiantis praėjusių metų duomenimis, galime daryti prielaidą, kad žmogaus teisių samprata lietuviams vis dar sunkiai suvokiama. Išryškėja paradoksali situacija: 54 proc. apklaustųjų mano, kad informacijos apie žmogaus teises ir jų pažeidimus pakanka, tačiau žinančių, kur kreiptis dėl pažeistų savo teisių, nė kiek nepadaugėjo (2008 m. – 48,7 proc., 2010 m. – 48,5 proc.). Tai parodo, kad visuomenė deramai nesuvokia žmogaus teisių turinio ir prasmės, o susidūrus su teisių pažeidimais nežinoma, kur kreiptis.
Labiausiai informacijos trūksta pagyvenusio amžiaus žmonėms – tiems, kurių teisės dažniausiai ir būna pažeistos. Tačiau jaunimo situacija ne ką geresnė. Žmogaus teisių stebėjimo instituto duomenimis, beveik trečdalis studentų teigia, kad jiems trūksta žinių ne tik apie žmogaus teisių turinį, bet ir apie tai, ko imtis, jei asmens teisės pažeidžiamos (37,9 proc. studentų nežino, kur kreiptis, patyrus skriaudą). Tyrimas atskleidė, kad su teisių pažeidimu susidūrė 12,3 proc. studentų, bet nė vienas nesikreipė į organizacijas, kovojančias su diskriminacija ar kitokiomis žmogaus teisių pažeidimo rūšimis. Į klausimą, kodėl nesikreipė, studentai dažniausiai atsakydavo: „Netikiu, kad man padės“ arba „Nežinau, kur kreiptis“.
Kodėl taip yra? Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius mano, kad žmogaus teisių tema nėra valstybės prioritetas, žmonės neskatinami domėtis. „Pati sąvoka „žmogaus teisės“ yra minima labai retai ir labai populistiškai, nėra aiškių idėjų ar minčių, kaip toliau jas vystyti“, – sako jis, kaip alternatyvą pateikdamas Danijos pavyzdį. „Kopenhagoje esančiame Žmogaus teisių institute galima rasti didžiulę biblioteką, kurioje sukaupta būtent su žmogaus teisėmis susijusi informacija. Studentai nuolat lanko šią biblioteką, rašo straipsnius įvairiomis žmogaus teisių temomis, gilinasi į jų problematiką ir galimus sprendimo būdus. Šia tema domisi įvairių sričių atstovai: filosofai, psichologai, sociologai, politologai – visi jie pateikia savo požiūrį, kurį kiekvienas susiformuoja žvelgdamas pro individualią veiklos prizmę. Taip valstybėje skatinama nuomonių ir idėjų įvairovė, diskusijos, pilietinis aktyvumas“, – teigia Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
Ne tik „kitokių“ problema
Klysta tie, kurie mano, jog su žmogaus teisių pažeidimais susiduria tik homoseksualai, neįgalieji, kitokiai rasei ar etninei grupei priklausantys žmonės. Kitaip tariant – tie, kuriuos galima aiškiai apibrėžti kaip priklausančius „kitokiai“ visuomenės grupei. Jų diskriminacijos atvejai išties dažni ir plačiai eskaluojami, tačiau ne rečiau su teisių pažeidimais susiduria ir „paprasti“ asmenys, išsiskiriantys galbūt tik individualumu. „Ilgą laiką kenčiau konservatyvios dėstytojos komentarus dėl kelių auskarų veide“, – pasakoja buvusi Vilniaus kolegijos studentė. „Nuolat girdėjau, kaip tokia mano išvaizda susilaukia epitetų „nenormalu“, „vulgaru“, „nepritinkama akademinei aplinkai“, o vos tik dėstomo dalyko programoje atsirasdavo terminų, susijusių su psichiniais sutrikimais – sulaukdavau niekinančio žvilgsnio ar komentaro. Nesvarsčiau jokios galimybės apskųsti dėstytojos, nes abejojau, kad sulauksiu teigiamų rezultatų, be to, bijojau galimo keršto“, – prisimena pašnekovė.
Vilniaus taboro gyventojas Sergejus taip pat sutinka, kad „kitokiam“ sunku siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. „Mano pažįstamas susidūrė su atvira neapykanta ir diskriminacija vien dėl to, kad, būdamas romas, siekė įgyti aukštąjį išsilavinimą. Įstojęs į kolegiją, vaikinas nuolat girdėjo patyčias, kolegos ir dėstytojai demonstratyviai slėpdavo vertingesnius daiktus, glausdavo arčiau savęs rankines, nuolat skatindavo „grįžti į savo taborą“. Po kelių mėnesių, neištvėręs spaudimo, vaikinas metė studijas ir įsidarbino“, – teigia Sergejus.
Aukštosiose mokyklose – sava žmogaus teisių politika
Panašių istorijų – ne viena. Daugelis studentų, susiduriančių su jų orumo, savigarbos ar kitais pažeidimais nesikreipia į atitinkamas institucijas ar aukštosios mokyklos vadovybę. Pagrindinė priežastis – baimė, netikrumo bei abejonės jausmas, kuriam įtaką daro tai, kad universiteto ar kolegijos nuostatai ne visada garantuoja reikiamą studentų bei jų teisių apsaugą. Patys dėstytojai yra linkę naudotis tokia padėtimi bei studentų baime, kad negaus įskaitos arba bus įvertinti žemesniu balu, o ir aukštųjų mokyklų valdžia yra linkusi dažnai nutylėti visus incidentus, siekdama išsaugoti teigiamą įvaizdį visuomenėje. Taip akademinis diskriminavimas leidžia savo šaknis ir kerojasi daugelyje aukštųjų mokyklų.
Atsižvelgiant į statistiką matyti, kad studentams nėra suformuojama aiški žmogaus teisių samprata arba ji yra pateikiama itin paviršutiniškai. Daugelis savo teise įvardina tai, kad gali laisvai pasirinkti, kokios spalvos marškinius dėvėti, tačiau nesistengia išsamiau suvokti šio termino prasmės. Žmogaus teisių gynimo asociacijos, susiduriančios su moksleivių ar studentų skundais, linkusios pripažinti, kad jaunimui vis dar trūksta iniciatyvos ir suvokimo, kad dėl tam tikrų aplinkybių bet kada gali patekti į niekieno neginamos mažumos grupę. Tokiu atveju studentų aktyvumu ir jo skatinimu turėtų rūpintis aukštoji mokykla. Deja, pastarųjų vadovybė dažnai suinteresuota investuoti į žinių perteikimą, bet ne į žmogaus socialinio ar politinio akiračio plėtimą, tad šiuo atveju svarbiausia yra pačių studentų iniciatyva ir noras kurti tolerantiškesnę ir pakantesnę akademinę aplinką sau ir kitiems.
Veiklos imasi studentų atstovybės
Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių pasiekti teigiamų pokyčių aukštosios mokyklos aplinkoje – studentų atstovybės. Vilniaus universiteto studentų atstovybės (VU SA) socialinės srities koordinatorės Romos Fedosejevaitės teigimu, nors universitetas ir puoselėja akademinę laisvę bei žmogiškąsias vertybes, atstovybė tikrai turi ką veikti žmogaus teisių srityje. Pašnekovė pamini VU SA organizuotą antidiskriminacinę programą „Be etikečių“, taip pat universiteto fotografijos bei kino klubo skelbiamą konkursą studentams „Kaip žuvis vandenyje“, skirtą puoselėti tolerancijai.
Panašią veiklą propaguoja ir kiti Lietuvos universitetai: Vytauto Didžiojo universitetas Kaune aktyviai palaiko ir mini studentų su negalia bei lygių teisių dieną, Klaipėdos universitetas organizuoja seminarus „Studentų atstovybė arčiau neįgaliųjų“, Šiaulių universitetas taip pat rūpinasi neįgaliųjų problemomis. Vis dėlto R.Fedosejevaitė sutinka, kad studentams trūksta informacijos apie žmogaus teises, universitetuose stinga aktyvumo skatinant iniciatyvas, o įvykus teisiniams pažeidimams bijoma kovoti už savo teises. „Dažniausiai neužtenka drąsos arba palaikymo iš aplinkos, paskatinimo. Žmogaus teisės, diskriminacija yra labai asmeninės, skaudžios temos. Prabylama tik tada, kai jau yra už kieno nugaros stotis. Deja, pas mus kritinė masė prabilusiųjų, manau, dar nesusidarė“, – teigia VU SA atstovė.
