Vykstant „Savaitei be patyčių“ bendravimui be pagarbos neabejingi ir žinomi Lietuvos žmonės, kurie pasisako prieš patyčias ir ieško sprendimų, kaip mūsų visuomenę išmokyti gyventi be užgauliojimų. „Iš visos širdies linkiu, kad “Savaitė Be Patyčių„ taptų “Gyvenimu BE PATYČIŲ„. Nuodėmės pažeista mūsų žmogiškoji prigimtis aštriai ir negailestingai atsispindi vaikų ir jaunimo tarpusavio santykiuose, kupinuose noro dominuoti, puikuotis materialiomis vertybėmis ir siekti pasisekimo bei pripažinimo bet kokiomis priemonėmis. Mano giliu įsitikinimu, - tik dieviškųjų dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės, diegimas ir puoselėjimas kasdienybėje gali padėti atstatyti pažeistą santykį su Dievu ir artimu “, – sako aktorė Dalia Michelevičiūtė.
Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis į klausimą kodėl jo manymu vaikai tyčiojasi, skaudina ir žemina kitus, sako, kad „problema – meilės stygius. Kelias minutes per parą tėvai skiria vaikams? Tris-keturias... Dešimt? O dėmesys ir meilė, laikas, skirtas buvimui su vaiku, yra geriausia prevencija. Nepakrautas akumuliatorius toli nevažiuoja. Vaikas dažnai neturi ką atiduoti visuomenei, nes nėra gavęs. Pagrindinė bėda – muštas nežino kaip auginti nemuštą. Dirbt reikia su tėvais, žurnalistais ir Seimo nariais... Kad jie nebesimuštų“.
Trijų vaikų mama Nomeda Marčėnaitė teigia ir pati vaikystėje patyrusi patyčias. „Vyresnėje klasėje besimokantis berniukas, kuomet išdrįsau jam dėl kažko paprieštarauti, labai trumpai apibūdino mano vietą pasaulyje - ,,O tu, stora, tylėk!“. Ir jam pavyko. Užsičiaupiau pamiršusi dėl ko buvau išsižiojusi, o vėliau, tai yra daugybę metų negalėjau atsikratyti komplekso, kad esu per stora ir nepatraukli, nors tai, sprendžiant iš nuotraukų, buvo netiesa. Štai taip, greitai ir grubiai diskusijos buvo baigtos, o aš ne iškart susigaudžiau, kad neturėčiau taip lengvai pasiduoti ir leistis žeminama.
Kartais galvoju, kodėl vieni tampa labai jautrūs pažeminimui, o kiti linkę menkinti šalia savęs esančius. Gali būti, kad priežastys panašios - nuolat patiriamas pažeminimas pačiomis įvairiausiomis formomis, tik mūsų nuoskaudos išsivysto į skirtingus elgesio modelius - dalį vaikų paverčia budeliais, kitus aukomis“, - sako menininkė N.Marčėnaitė.
„Puikiai prisimenu, ką reiškė mokykloje būti strazdanotam, lėtesniam ar „ryžam“, - teigia žurnalistė Rasa Jakilaitienė, kuri pripažįsta, kad keistis reikia pradėti nuo šeimos, nuo santykių tarp suaugusiųjų ir nuo jų elgesio su vaikais . „Pamačiusi patyčių Lietuvoje statistinius duomenis pašiurpau. Maniau, kad tai praeitis, labiau manosios mokyklos problema, nei šiandieninės. Mūsų visuomenėje neskatinama išsiskirti iš minios. Mąstyti, elgtis, atrodyti kitaip nei visi - jau savaime tarsi blogai. Ir tiems kitokiems kliūna. Sunku paaiškinti, kodėl vieni tyčiojasi, o kiti, leidžia tai daryti. Ir vieniems, ir kitiems reikia pagalbos“ – sako R. Jakilaitienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę liūdina, kad iki šiol daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai yra priimtina vaikų bendravimo dalis, nes tai juos ugdo ir stiprina. Tačiau, pasak kontrolierės, vaikas, nuolat patirdamas patyčias, pradeda manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina.
„Patyčios mokyklose neturėtų būti vien vaikų problema. Apie tai, kad vaikui negera, ir dėl ko taip atsitiko – būtinai turi žinoti ir suaugę. Vaikas neturi bijoti, kad pasisakęs mokytojui arba tėvams, bus apkaltintas ir apvadintas „skundiku“. Suaugęs žmogus, patekęs į autoįvykį, patyręs vagystę, apiplėšimą, arba kai buvo sumuštas – nebando tyliai su tuo susitaikyti, arba su skriaudėju kovoti savo jėgomis. Tokiu atveju paprastai kreipiamasi į policiją, kitaip tariant skundžiamasi. Vaikai irgi turi turėti galimybę to nesigėdydami pasakyti apie tai, kad buvo ar yra skriaudžiami“ – sako E. Žiobienė.
Vilniaus universiteto docentas Dainius Pūras teigia, kad vaikai tyčiojasi, skaudina, žemina kitus, nes jie to išmoksta iš suaugusiųjų. „Po to įprantama taip elgtis ir net galvoti, kad tai yra normalu. Jei nesityčiotų iš kitų suaugusieji tai ir vaikai nebesityčiotų. Arba atvirkščiai – jei vaikai nustotų tyčiotis vieni iš kitų, tai nustotų palaipsniui ir suaugusieji, juo labiau, kad po kurio laiko vaikai ir taps tais suaugusiais“ – teigia D. Pūras.
Paprasčiau į gyvenimą siūlo žiūrėti žurnalistas Egidijus Knispelis: „Prisimenu puikią sceną iš animacinio šedevro „Žuviukas Nemo“. Rykliai žiūri į mažas žuvytes ir sako: „ Žuvis – ne mėsa. Žuvis – draugas“. Užtenka tai tik perfrazuoti ir kaip maldelę kartoti viešose vietose. Ten, kur mes lankomės. Sėkmė garantuota“.
Dirbanti su jaunimu kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pastebi, kad nedaug žmogui reikia, kad jis pasijustų laimingesnis - kartais užtenka vieno žodžio, ir jam pakyla ūpas, atsiranda įkvėpimas ir motyvacija. „O kodėl norisi skaudinti, žeminti kitą? Kaip ir sužeistas žvėris būna piktas ir pavojingas, taip ir žmogus, kuriam skauda, kuris kažko negali, stengiasi kąsti kitam, tarsi manytų, jog nuo to pasijus geriau. Turbūt tiesiog turėtume labiau rūpintis vieni kitais, dalintis tuo, ką turime, bendradarbiauti, džiaugtis vieni kitais“, - svarsto G. Beinoriūtė.
Televizijos laidų vedėja Palmira Galkontaitė visiems, norintiems užkirsti kelią patyčioms jų gyvenime siūlo: „Tai gali pasirodyti juokinga, bet manau, kad vaikams, o ir jų tėvams, reikia sugrįžti prie knygų. Prie geros literatūros. Tokios, kurioje herojus – niekada neskriaudžia silpnesnio. Atvirkščiai, stoja jo ginti. Kurioje tiek daug gyvenimo atspalvių, tiek daug visų mūsų „kitokių“, kad neišvengiamai ima plėstis tolerancijos ribos, dilgsėti sąžinė ir ateina žinojimas, kuo iš tiesų gali didžiuotis, o dėl ko turėtų būti gėda“.
