Mūsų universitetas siekė ir siekia, kad studijuoti ateitų tik tam pasiryžę, gebantys studentai. Tačiau nūdienos švietimo politika, orientacija į baigiamuosius egzaminus ir toks išsilavinimo universalizavimas per fiksuotus baigiamuosius egzaminus niveliuoja, suvidurkina, „sumasina“ studijuojančiuosius. Tarsi patenkame į tokią situaciją, kuomet dirbtinai apsistatome barjerais, nepalikdami laisvės iššūkiui bei galimybei nustebti, kuomet užslėptas talentas ir gabus profesionalas gali gimti čia pat, jam patekus į liberalią, atvirą, stiprinančią mokymosi, kūrybos universitetinę aplinką. Galėtume netgi pasvarstyti tokį gyvenimišką scenarijų – tarkim būsimasis studentas yra socialiai ir pilietiškai aktyvus, jis ateityje svajoja dirbti su neįgaliais vaikais – tad jam kyla klausimų, kurgi studijuoti, kokį kelią rinktis: galbūt viešojo administravimo ar teisės studijas, o gal socialinio darbo programą? Tik įstojęs į platesnę – socialinių studijų – sritį ir laisvai judėdamas tarp įvairių studijų dalykų, rinkdamasis tarp viešojo gyvenimo valdymo ar socialinio teisingumo ir netgi komunikacijos dalykų, galbūt jis galiausiai supras, jog šiandien aktualiausia yra komunikuoti, adekvačiai kalbėti ir pasiekti skirtingas auditorijas su joms skirtomis žinutėmis, o ne tik įstatymų leidybos lygmenyje spręsti problemas jų plačiau nekomentuojant. Išties, aukštosios mokyklos pareiga – surinkti motyvuotus studentus, kad jie gerais rezultatais profesinėje srityje ne tik garsintų save ar savo Alma Mater, bet ir aktualizuotų mūsų aplinkos skaudulius, atitiktų visuomenės lūkesčius. VDU labiau rūpi ne studentų kiekybė, o kokybė ir, ypač, pirmakursių motyvacija bei lūkesčiai. Tai ne visada galima pamatuoti vien brandos egzaminų pažymiais ar rezultatais mokykloje.
Mokykloms lengva – suskaičiuoja kiek abiturientai gavo šimtukų ir žino, kuri laida pasirodė geriau, kuri prasčiau. Tačiau universitetas, kaip aukštesnė institucija, turėtų vertinti ne tik tai. Kas dar imponuoja universitetui?
Mokyklos patirtis ir ne taip gerai kaip tikėtasi išlaikyti egzaminai neturėtų tapti kliūtimi tobulėti ir atsiskleisti konkrečioje srityje universitete. Tačiau įvedus vienodą balą visiems, dirbtinai struktūruojami, sakyčiau net laužomi ir luošinami pamatiniai žmogaus kūrybinio pasirinkimo siekiai. Tai ypač galioja stojant į tokias studijų programas ar profesines sritis, kaip dainavimą ir muzikavimą, mados ir medijų dizainą, socialinio teisingumo ir socialinio darbo studijas, etiką ir religijotyrą, konfliktų studijas. Ten, kur aktualus ne tik mokyklinių žinių turėjimas ir jų centralizuotas įvertis, bet ir emociniai, motyvacijos, kūrybos bei socialinio pašaukimo ar kiti, mažiau kiekybiniam matavimui pavaldūs matavimai (empatija, kūrybos inovacijos ar pilietinis aktyvumas). Pastarieji gebėjimai daugiausiai šansų atsiskleisti turi būtent artes liberales pobūdžio mokymosi ir idealų fone, kokį ir siekia išlaikyti VDU.
Gaji nuomonė, kad norint gerai išlaikyti egzaminus nereikia stengtis, nes jeigu turi lėšų – už studijas gali susimokėti ir tapti tokiu pat studentu kaip ir kiti, kurie visus dvylika metų sunkiai mokėsi ir dirbo.
Būtent – tampi tokiu pat studentu kaip ir visi kiti, t. y. jokių privilegijų neįgauni. Valstybės nefinansuojamos, studento lėšomis mokamos studijos nesuteikia privilegijų gauti aukštesnius ar garantuoti minimalius teigiamus įvertinimus. Universitete visiems taikomi vienodi pažangumo bei akademinio sąžiningumo reikalavimai. VDU nepasitaikė atvejų, kad studentai apeliuotų į tai, jog moka už mokslą, todėl esą „turi“ gauti bent minimalų įvertinimą. Dėstytojams visi studentai vienodai svarbūs, vertinamos tik žinios bei pasiruošimas. Studentai tai žino, todėl nemažai tokių, kurie, kad ir studijuoja valstybės nefinansuojamose vietose, stengiasi, dirba ir pasiekia puikių akademinių rezultatų. O kas geriausiai reprezentuoja universitetą, jeigu ne studentų ar išugdytų absolventų pasiekimai?
O ką daryti tiems, kuriems ne taip gerai pasisekė ir egzaminai, o ir lėšų susimokėti už mokslą nėra?
VDU neturi cenzų – nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei patirties, nei turtinės padėties, nei kito išankstinio nusistatymo, kuris žmogus gali studijuoti, o kuris ne. Jei reikia paramos, tokia paramos sistema yra sukurta (per mentorius, dalykines konsultacijas, papildomus studijų dalykus, neformalųjį ugdymąsi bei jo užskaitymą ir kt.). Į švietimą, menus ir kūrybą, į mokslą ir tyrimus bei mūsų bendruomenės dalyvavimą įvairiausiose kūrybinėse ir dalykinėse partnerystėse žiūrime kaip į šansą kurti bei palaikyti viešąjį gėrį. Nesvarbu, ar studentas gavo valstybės paramą (o galbūt netgi būsimojo darbdavio paskatinimą), ar sumokėjo savo lėšomis. Siekiame ilgalaikio efekto ir rezultato: plataus žinojimo, įgūdžių lavinimo, gyvenimiškos patirties, emocinio įsitraukimo į sprendžiamas aktualias visuomenės problemas.
Kaip vertinate pradėtą ir iki šiol neišbaigtą aukštojo mokslo reformą?
Mūsų valstybė – tvirta, atvira, veikiančios europinės demokratijos šalis. Didžiuojuosi ja, kaip ir atkurtuoju VDU, kuris gali būti vertinamas kaip modernaus gyvenimo, atvira naujovėms, kūrybai ir intelektui erdvė, kurioje testuojami dabarties ir ateities gyvenimo scenarijai. Tačiau negerai yra tai, kad visos reformos mūsų valstybėje pernelyg politizuotos, paliktos politinių partijų ideologijų ir interesų labui, kartais atskirų žmonių sveiku protu nesuvokiamoms ambicijoms. Blogiausia yra tai, kad reformose nedalyvauja intelektualai, tyrėjai, socialinių ir humanitarinių mokslų profesionalai. Juk būtent socialiniai mokslai ir turi ekspertinės patirties pamatyti, analizuoti, aktualizuoti ir siūlyti ateities gyvenimo scenarijus. Kaip tik pastarojo veiksmo dabar mūsų valstybėje ir stinga.
Švietimo ministerijos pozicija yra labiau remti technologinius mokslus, nes esą ateitis – technologijos ir inovacijos.
Ateities nenuspėsime, negebėsime jos reikšmingumo įvertinti, jei negerbsime dabarties žinojimo ir nesuprasime praeities svarbos. Ateitis yra prognozuojama ir aktuali tiek, kiek žinių ir išmanymo turime dabar, kiek gebame vertinti ir gerbti praeitį. Ir būtent socialiniai mokslai, humanistika, aplinkos pažinimas, netgi tiksliau – istorijos ir antropologijos, kalbų ir etnologijos, įvairiausių gamtos mokslų, tokių kaip fizikos, biologijos ir chemijos žinios, kultūrinių skirtybių suvokimas – leidžia mums susivokti dabartinį gyvenimą ir projektuoti ateitį. Apie dabartį mes žinome užtektinai daug – galime komentuoti, kas aplinkui mus vyksta. Keisčiausia, kad retai susimąstome, kodėl vyksta būtent tai, kas vyksta, ir ką tai sako apie mus. O paaiškinimus tam mes galime rasti tik kritiškai analizuodami praeitį, suvokdami savo žinojimą ir tradiciją iš praeities. Kaip tik tam mes pernelyg mažai skiriame dėmesio – ir tai būdinga bene visoms jaunoms Rytų ir Vidurio Europos demokratijoms, būtent toms šalims, kurios siekia kuo sparčiau pasivyti pažangiuosius Vakarus. Betgi to yra siekiama realiai nesuvokiant savojo istorinių patirčių konteksto ir paneigiant kultūrinę tradiciją. O kaip žinia pasaulis globalėja išlaikydamas kultūrines skirtybes. Ir kaip tik per jas mes atsiskleidžiame, per jas mes esame įdomūs ir aktualūs kitiems. Tikiu, jog mes gyvename kultūrinio virsmo laike – suvokiame kūrybos ir naujovių reikšmingumą, bet sykiu privalome įsisąmoninti, jog įdomus, inovatyvus būsi tik pats iš savęs, bet ne kopijuodamas, imituodamas, besivaikantis globalių madų.
Pasakysiu dar daugiau – Lietuvoje nepelnytai supaprastinta ir išgarsinta raktinio žodžio „technologijos“ reikšmė, neaktualizuojant ir neatskleidžiant jos giluminio potencialo. Technologijos yra žmogaus kūriniai ir tęsiniai, jos gimsta išprususio, kūrybingo, socialaus ir komunikabilaus, viešajame gyvenime dalyvaujančio žmogaus galvoje. Kaip tik todėl universitetai turi atrasti ir ugdyti talentus, pamatyti ir puoselėti interesų bei kūrybos scenarijų įvairovę. Tai – prigimtinė universitetų teisė ir misija, sykiu ir pamatinis universiteto veiklos principas – įgalinti žmogų, atskleidžiant jo kūrybines galias, tarnauti valstybei bei pažangai. Technologijos niekada neturi eiti pirma žmogaus; asmenybė – štai kas visų svarbiausia. Esu už samplaiką įvairių mokslų ir projektų, kuriems susijungus gimsta naujos idėjos ir veiklos.
Kaip tai pasireiškia universitete?
VDU turi skirtingų krypčių fakultetus, kurie nėra atskiros respublikos – studentai gali klausytis dominančių paskaitų bet kuriame fakultete, pavyzdžiui, studijuoji politikos mokslus, o pasirinktinai klausai antikos kursą ar eini ir domiesi biologija. Universitete dirba labai ambicingi, gerai išsilavinę dėstytojai, tarpdalykinių sričių profesionalai, siekiantys darbe atskleisti kūrybos ir profesinės savivertės jausmą. Jie turi daug laisvės kurti ir improvizuoti, išmėginti tarpsritinius studijų dalykų junginius (tai visuomet domina jaunus žmones), skatina ieškoti savo požiūrio į problemą, mokytis pažinti ne tik studijuojamą dalyką, bet sykiu ir save. Universiteto istorija mums leido pasitikrinti pamatinius dalykus – demokratiško mokymosi ir kūrybos, tarnavimo visuomenei ir valstybei principus, kurie vėlgi, kaip rodo šiuolaikinis nuolat besikeičiantis pasaulis ir profesiniai jo užsakymai, darsyk patikina: tik laisvas ir kuriantis žmogus yra laimingas. Jis atranda save, susikuria darbo vietą sau ir netgi pakviečia dirbti kitus šalia esančius. VDU tokių patirčių apstu.
Kaip manote, kokia turėtų būti aukštojo mokslo reforma, kuria būtų patenkinti ne tik būsimi studentai, bet ir universitetas, ir darbdaviai?
Laikiausi ir laikysiuos pozicijos – visų pirma nevalia riboti stojimo į universitetus visiems motyvuotiems jauniems žmonėms. Net tiems, kurie brandos atestatus įgijo ankstesniais metais ir nusprendė studijas pradėti vėliau. Tokių stojančiųjų vis daugėja, jų skaičius artėja prie 20 tūkstančių. Dalis jų paprasčiausiai nesuspėtų pasirengti perlaikyti valstybinius egzaminus ir negalėtų vienodai konkuruoti su šiemetiniais abiturientais.
Diskusijos vyksta visų pirma dėl to, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostata turi būti įgyvendinama, ir kaip bei kada tai turi būti padaryta. Pagal įstatymą, mažiausias stojamasis balas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš dvejus metus.
Siekiant suvienodinti studijuojančių lygį ir kelti studijų kokybę, VDU minimalus konkursinis stojamasis balas buvo įvestas nuo 2010 metų. Jo dydis kito 2014 m., kai dėl pasikeitusios skaičiavimo metodikos ir perėjimo prie 10 balų sistemos stojančiajam trūko informacijos ir galimybės pamatyti ankstesnių metų stojimo konkursų (kai buvo 20 balų sistema) rezultatus bei pasirinkti studijų programą ar net kryptį. Mano manymu, naudingiausia būtų, jeigu universitetas egzaminuotų studentus pats, o studentai stotų į konkretų universitetą. Taip universitetai būtų priversti prisiimti daugiau atsakomybės ir atsakingiau žiūrėtų į studijų kokybę, nes būsimi studentai stotų tik į tą aukštąją mokyklą, į kurią nori, o ne ten, kur juos „nuneša“ krepšelis. Taip pat, galėdami egzaminuoti būsimus studentus universitetai būtų priversti kelti savo veiklos kokybę, o ir būsimi studentai turėtų kur kas daugiau galimybių atsiskleisti.
Lietuvoje mums visiems – ir ypač švietimo politikams – būtina darsyk įsisąmoninti pamatinę tiesą, jog universitetas – tai kūrybos žmonių sambūris; tai aplinka, kur idėjos veikia įmagnetinančiai: naujovės gimsta kūryboje, o kūrybingi žmonės traukia ir skatina kurti. Tad ir savo universitete mes visuomet kalbėjome apie kūrybingus žmones, apie nuomonės lyderius ir viešojo gyvenimo autoritetus, apie ekspertus, brėžiančius ateities gyvenimo vizijas ir profesijų scenarijus. Šių dienų švietimo reformos fone į universitetus težiūrima tik kaip į efektyvaus specialybės mokymosi ir darbo rinkos poreikių tenkinimo paslaugų tiekėjus, o tai organiškai svetima universitetinei – plataus, junglaus, intelektualaus lavinimosi – prigimčiai. Artes liberales idėja išties turi tapti universitetinio lavinimo kokybės garantu. Būtent tokio lavinimosi standarto įteisinimo mes ir siekiame. Ir tai darome kasdien dirbdami, lavindamiesi, komentuodami aktualiausius Lietuvos ir pasaulio gyvenimo, mokslo ir kūrybos įvykius.
Kaip tai pagelbėtų būsimiems studentams?
Iki bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas organizavimo VDU vykdė stojamuosius egzaminus į visas studijų programas. Beje, tuomet organizavome stojimą pirmiems dvejiems studijų metams į studijų programų grupes ar net fakultetus. Nuo trečiojo kurso studentai rinkdavosi konkrečią studijų programą. Tokia stojimo tvarka pasiteisino, ji leisdavo kiekvienam studentui per pirmuosius dvejus studijų metus geriau suprasti, kokioje kryptyje jis mato savo ateitį, karjerą, savirealizaciją. Tarkim, jaunas žmogus nori dirbti su vaikais, bet jis dar nežino, ar kaip edukologas, ar vaikų psichologas, o gal socialinis darbuotojas. Stojimas į fakultetą, bet ne iš karto į konkrečią studijų programą, leidžia išbandyti įvairius scenarijus ir neskubant apsispręsti. Apmaudu, bet dėl bendrojo priėmimo organizavimo VDU buvo priverstas atsisakyti šios stojimo į universitetą tvarkos, kuri buvo palankesnė būtent būsimiems studentams. Paradoksalu, bet dabar Lietuvoje taikoma ir plečiama tokia priėmimo tvarka (tarkime, studijų krepšelių paskirstymas pagal studijų programų grupes) visose aukštosiose mokyklose, kokia VDU veikė nuo universiteto atkūrimo, 1989-ųjų.
