Pirmojo Lietuvoje Žaislų muziejaus steigėjai Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė ir dr. Povilas Blaževičius džiaugiasi gausiais lankytojais ir begaliniu žmonių susidomėjimu senoviniais žaislais. Tačiau pora tvirtina, kad kelias nuo idėjos iki muziejaus atidarymo buvo kupinas kliūčių. Nepaisant to, I. ir P.Blaževičiams pavyko sukurti muziejų, kuriame galima ne tik liesti eksponatus ir žaisti su jais, bet ir daug sužinoti apie jų kilmę, istoriją.
Keičiasi tik forma
Įvairūs sukučiai, kauliniai lošimo kauliukai, keramikinės lėlės, tošies laiveliai, odiniai kamuoliai, ūžynės, arbaletai ir kt. – tiek įvairių žaislų buvo jau XIII a. „Kinta tik jų forma, medžiagos, iš kurių pagaminti, mechanizmai, tačiau žaislų gamybos principai išlieka tie patys. Kas buvo sukurta, niekur nenunyksta“, – sakė viena muziejaus steigėjų I.Jovaišaitė-Blaževičienė. Anot jos, anksčiau vaikai dažniau žaisdavo lauke, o ne viduje, todėl ir jų žaislai buvo labiau pritaikyti aktyviai veiklai. Moteris juokiasi, kai pamato, kad šiandien vaikai nebeatpažįsta iš tošies pagamintų laivelių. „Turime įrengę akvariumą, kuriame plaukioja tošinės valtelės. Patempus už virvučių galima sukelti bangas, kad laiveliai plaukiotų. Dažnai iš vaikų išgirstu klausimą „Kas čia?“ Jie jau atpratę nuo tokių primityvių žaislų. Keisčiausia, kad kai kurie vaikai nebežino, kas yra vežimas. Jei su ratais, tai tik mašina“, – šypsojosi Indrė. Ji ir jos vyras Povilas gerai žino žaislų istoriją. Žaislų istorija besidomintis archeologas P.Blaževičius užpildo visas žmonos žinių spragas, jei tik tokių atsiranda.
Imituoja suaugusiųjų daiktus
Įvairių epochų žaislai šiek tiek skiriasi. „Žaislai labai gerai atskleidžia, koks konkrečiu metu buvo gyvenimas, kuo žmonės užsiėmė, kokiais daiktais naudojosi. Kol nebuvo šautuvų, medžiodavo lankais ir strėlėmis, arbaletais. Tokie buvo ir žaislai, tikrų daiktų sumažintos kopijos“, – aiškino I.Jovaišaitė-Blaževičienė. Moteris pasakojo, kad žaislams panaudodavo visus pagrindinės veiklos likučius. „Jei likdavo odos atraižų ar siūlų, pagamindavo kamuoliukų, jei verdant valgį likdavo kaulų, juos naudodavo kaip žaidimų kauliukus. Sunaudodavo viską.“ Tačiau ji įsitikinusi, kad ir šiandien, jei iš mūsų atimtų visus turimus žaislus, žmonės prisigalvotų, kaip panaudoti įvairius daiktus. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, daugelis žaislų atlikdavo lavinamąją funkciją. Berniukai žaisdami išmokdavo kovoti, medžioti, mergaitės – rūpintis vaikais, namų ruoša.
Interaktyvios pramogos
Nors naujajame Žaislų muziejuje tiek mažyliai, tiek jų tėveliai gali liesti žaislus ir žaisti jais, Indrė pabrėžė, kad tai nėra žaidimų kambarys. „Muziejus yra muziejus, čia žmonės sužino daug dalykų, lavinasi. Juk jei nuo mažų dienų vaikus pratinsime vaikščioti į tokias vietas, gal ir užaugę jie taps muziejų lankytojais“, – savo filosofiją dėstė dviejų vaikų mama. Ji pripažino, kad įvairiems siurprizams ir žaislams dažnai neatsispiria ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. „Ypač jiems įdomūs XX a. žaislai, kurie kelia daugybę prisiminimų. Frazę „O, ir aš tokį turėjau“ per pirmą veiklos savaitę girdėjau šimtus kartų“, – juokėsi I.Jovaišaitė-Blaževičienė. Jai gerai įsiminė vienas tėtis, kuris, įėjęs į šią salę, prisipažino, kad čia – visos jo vaikiškos svajonės. Žaislai, kuriais žaidė mūsų seneliai, tėvai ir net mes patys, kelia itin geras emocijas ir prisiminimus. Dažniausiai žaislus atneša patys žmonės, nenorėdami išmesti kažkada širdžiai buvusių brangių žaislų. Paskutinėje muziejaus salėje stovi keli žaidimų automatai, kuriuos įstaigai padovanojo Elektrėnų atrakcionų parkas. „Kad jūs matytumėte, kokios kartais kovos užverda tarp tėvelių“, – sakė moteris.
Įveikė kliūčių ruožą
Dar 2010 m. įkūrę įstaigą, Indrė ir Povilas Blaževičiai turėjo įveikti ne vieną kliūtį, kol atidarė muziejų. „Sunkiausia buvo su patalpomis. Komercinėmis sąlygomis jų nuomotis neišgalėtume, todėl miesto savivaldybei rašėme šūsnis laiškų, prašėme, kad leistų patalpas nuomotis lengvatinėmis sąlygomis. Tik po dvejų metų jas gavome“, – pasakojo Indrė. Negana to, apleistas ir neprižiūrimas patalpas sostinės senamiestyje pora turėjo savo lėšomis suremontuoti, paruošti muziejui. Įdomu tai, kad nors Europoje ir pasaulyje panašūs žaislų muziejai skaičiuoja šimtmečius, Lietuvoje reikėjo ilgai laukti, kol šiai idėjai buvo pritarta. Per pirmą savaitę jį aplankė 538 lankytojai. „Manau, kad tai – labai daug. Visiems stengiamės papasakoti, kas, kur ir kaip. Iš patirties žinome, kad skaityti informacinių stendų žmonės nemėgsta“, – sakė Indrė. Moteris pripažino, kad tokių muziejų eksploatacija yra labai brangi, mat nuolat tenka taisyti sulaužytus žaislus. Anot jos, sunkiausia sutramdyti 2–3 metų vaikus. „Nepaisant visko, džiaugiamės, kad mums pavyko įgyvendinti savo idėją. Ateičiai turime daugybę planų, tačiau gera pradžia – pusė darbo“, – linksmai pokalbį baigė Indrė.
VL žurnalistė Eglė Valionienė
